„SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus vadove dirbanti I. Zabulionytė pasakoja, kad pasaulinė pandemija ir šalyje paskelbtas karantinas išties smarkiai pakoregavo jos gyvenimą. Tačiau, kaip sako moteris, gyvenimas nesustojo ir problemos niekur nedingo, o priešingai – atsirado dar daugiau žmonių, kuriems reikalinga pagalba, todėl darbo išties buvo daug.
„Reikėjo greitai viską pergalvoti, kad ir toliau galėtume nenutraukti veiklos. Per pirmąjį karantiną pasiskirstėme darbus, kas už ką atsakingas, nes ypač buvo svarbu nenutraukti maitinimo veiklos.
Rūpesčiai užplūdo nuo pirmų karantino minučių ir iki šiol tęsiasi. Tų iššūkių daug, nes pagalbos prašančių kiekvieną dieną vis daugėja ir nėra laiko net atsikvėpti, gyvenu be atostogų“, – šypsosi moteris.
Padaugėjo skurstančių ir patiriančių smurtą
Ji liūdnai pripažįsta pastebinti, kad karantino metu žmonės itin skaudžiai susidūrė su skurdu. Įprastai labdaros valgykloje kasdien apsilanko 60 žmonių, tarp kurių pavalgyti ateina ne tik asocialūs asmenys, bet ir sunkiau besiverčiantys pensininkai. O štai karantino metu, pasak I. Zabulionytės, šis skaičius dar labiau auga, o pagalbos vis dažniau kreipiasi ir šeimos, neturinčios galimybės nusipirkti net duonos kąsnio:
„Pandemijos metu mūsų darbas įgavo dar didesnę prasmę. Labdaringoje valgykloje kasdien sulaukiame po vieną arba du naujus asmenis ir socialiniai darbuotojai nukreipia pas mus šeimas. Žmonės tikrai neišgyvena – netenka darbų ir pajamų. Į mus kreipėsi neįgali mama, gyvenanti su sūnumi, kuriam apie 20-imt metų.
Jie išgyvendavo iš sūnaus atlyginimo, bet jis karantino metu neteko darbo ir dabar abiem tenka išgyventi iš mamos neįgalumo pensijos. Kasdien ateina vis nauji žmonės, tarp jų ir pensijinio amžiaus, kiek galėjome ir žiemą vežiojome maistą. Įvairių situacijų išties daug.“
I. Zabulionytė pasakoja, kad karantino metu taip pat išaugo ir smurto šeimoje atvejų. Nors kalbėti šia tema moterims visuomet buvo sunku, pasak I. Zabulionytės, karantino metu jos dar labiau įsibaimino kreiptis pagalbos.
„Kaip bebūtų, didžioji dalis nukentėjusių yra moterys, tad būdavo taip, kad jos laukdavo, kol smurtautojas išeis į darbą, vaikai į mokyklas ar darželius ir tik tuomet imdavo ieškoti pagalbos.
O kai visi namuose, tai galimybių sulaukti pagalbos smarkiai sumažėja. Ir psichologinis smurtas išryškėjo, tenka bendrauti su labai sužalotų sielų moterimis“, – skaudžia realybe dalijasi pašnekovė.
Džiaugiasi pasiskiepijusi
Net ir karantino metu į darbą moteris ėjo kasdien. Ji atvirauja, kad nuolatos tekdavo bendrauti su žmonėmis, todėl kartais būdavo neramu ir dėl savo sveikatos. Tačiau greitai nuvyti baimes šalin jai padėjo žinojimas, kad jos atliekamas darbas žmonėms yra gyvybiškai svarbus.
Moteris džiaugiasi, kad jai pavyko išvengti užsikrėtimo koronavirusu ir gana anksti pasiskiepyti COVID-19 vakcina, kurią moteris laiko geriausia gauta dovana:
„Kolektyve taip pat stengėmės laikytis visų saugumo priemonių. Buvo keli sergantys, bet pavyko situaciją suvaldyti ir niekas daugiau neužsikrėtė. Mums tikra dovana buvo skiepas. Turėjome galimybę gan anksti pasiskiepyti, visai neseniai gavome po antrą skiepą. Iškart pasidarė drąsiau.“
Paklausta, kokie didžiausi jos ateities planai ir troškimai, moteris juokauja, kad labiausiai šią akimirką norėtų atostogų.
„Jeigu nuoširdžiai, svajoju apie atostogas. Norėtųsi, kad žmonėms palengvėtų, nebebūtų tokių sunkumų ir mes galėtume truputį atsikvėpti. Tačiau, kol būsime reikalingi, tol tikrai dirbsime iš peties“, – ryžtingai kalba I. Zabulionytė.
Atlygio nesitiki
Mintimis nusikeldama į tą dieną, kai buvo apdovanota „Lietuvos garbės“ statulėle, moteris sako niekuomet nesitikinti gauti atlygio už savo atliktus darbus, tačiau pripažįsta, kad toks įvertinimas išties jai labai svarbus.
„Mane maloniai nustebino, nesitikėjau, nes aš įpratusi dirbti be išankstinių lūkesčių. Dirbi, padedi žmonėms ir tai tampa gyvenimo norma, kartais nesitiki net sulaukti „ačiū“.
Juk negali žinoti, kada tau pačiam prireiks pagalbos. Statulėlė mano namuose stovi garbingoje vietoje, pasižiūrėjus į ją pagalvoju, kad viską darau ne veltui“, – džiaugsmo neslepia moteris.
Turėdama negalią stebina ir visko mačiusius
Nestokoti atjautos nuskriaustiesiems Irmą pastūmėjo ir tai, kad pačios moters gyvenime iššūkių taip pat netrūko. Vos jai gimus tėvai ir gydytojai pamatė jos negalią, o gydytojų žodžiai „gal pirkit karstą“ ką tik kūdikio susilaukusiems tėvams džiaugsmo nesuteikė.
Specialistai nebuvo tikri, ar Irma galės vaikščioti, kalbėti ir net protauti. Tačiau tėvai lengvai nepasidavė ir išbandė visus įmanomus gydymo būdus.
Kai Irmai buvo vos 6 mėnesiai, jai buvo atlikta pirma operacija. Šiandien moteris iš viso jų yra turėjusi 10, daugelis jų – kojų. Ne visos operacijos buvo sėkmingos, todėl jai vis dar jas skauda ir yra sunku vaikščioti.
Negalia netrukdo gyventi
Tačiau diastrofinė displazija – tokia panevėžietės negalios diagnozė – nesutrukdė moteriai gyventi pilnavertį gyvenimą. „Negalia man tik papildomas sunkumas“, – tikina Irma.
Ji sėkmingai baigė universitetą, kurį laiko dirbo grafikos dizainere-maketuotoja. Vėliau Irma suprato, kad nori dar labiau tobulėti, todėl išvyko į Italiją. Ten ji metus savanoriavo. Jei nebūtų susirgusi Irmos mama, tikėtina, kad ji būtų ten ir likusi, mat jau turėjo ir darbo pasiūlymą. Tačiau, sužinojusi apie mamos ligą, I. Zabulionytė nedvejojo ir grįžo į Lietuvą.
Jos mama buvo agentūros „SOS vaikai“ Panevėžio skyriaus vadovė. Dėl geranoriškumo ir gebėjimo pastebėti kiekvieną žmogų ją panevėžiečiai vadino Motina Terese. Irma žinojo mamos darbo specifiką, todėl, jai susirgus, pamažu perėmė jos pareigas, dirbo su tuo metu pradėtais vykdyti projektais.
Po mamos mirties, Irma buvo išrinkta naująja vadove. Kaip pati sako, ji tarsi paveldėjo šias pareigas ir oficialiai pradėjo darbą su tais, kuriems reikalinga įvairi pagalba.
Kartais patenka į nepavydėtinas situacijas
I. Zabulionytė „SOS vaikų“ Panevėžio skyriaus vadove dirba jau šešerius metus. Ji kasdien savo darbe susiduria su smurtą patyrusiomis moterimis, alkį kenčiančiais žmonėmis, vaikais, kuriems reikia būtiniausių daiktų: sauskelnių, lovytės, akinių ir panašiai.
Dar daugiau Irma gali papasakoti apie į krizių centrą atėjusias moteris. Čia prieglobstį randa smurtą patyrusios, nuo smurtautojų bėgančios, o kartais ir su mažais vaikais ant rankų iš namų į niekur išėjusios moteris, kurios ieško pagalbos ir paguodos. Pasitaiko atvejų, kai Irmai joms padėti tenka ne tik morališkai, bet ir fiziškai.
Jei į centrą ateina moteris persekiojantys vyrai, vadovė drąsiai stoja tarp jų ir visais įmanomais būdais stengiasi juos išvaryti. Vadovė pasakoja, kad tai daryti jai sekasi puikiai, o daugelis vyrų jos bijo, todėl krizių centre esančias moteris dažnai palieka ramybėje. Kartą ji sulaukė ir vieno vyro grasinimo, kad už pagalbą jo žmonai bus nušauta, tačiau tokie grasinimai moters nepalaužia.
