Charizmatiškoji aktorė įkvepia mylėti save. „Nuo savęs nepabėgsi. Bet kokį vaidmenį vistiek perteikiu per savo prizmę“, – šypsosi I. Norkutė ir sutinka arčiau prisileisti gerbėjus bei tv3.lt skaitytojus.
- Jūsų vaidmuo seriale „Moterys meluoja geriau“ gana ryškus. Kiek laiko turi praeiti, kad išeitumėte iš vaidmens? – smalsauju.
- Nedaug. Uždarai teatro ar filmavimo aikštelės duris ir vėl esi savimi. Gyvenime esu visai kitokia. Meda – tik vaidmuo. Žinoma, ne nuostabu, kad kiekvienas mėgstamo serialo herojus tampa šeimos nariu. Todėl, tikriausiai, niekas nė nenori įsivaizduoti, kad Meda savo namuose yra visai kitas žmogus.
- Galbūt kažkuri iš serialų ar spektaklių rolių įkvėpė, pakeitė jus?
- Ne vaidmuo keičia žmogų, o žmogus vaidmenį. Aktoriui paduodamas tekstas, niekas nediktuoja kaip jį reikėtų išpildyti. Pats turi sugalvoti. Tai – kruvinas darbas. Jei kas galvoja, kad štai, Norkutė pasimaivė, užpakalį paraitė ir jai teko neblogas vaidmuo – klysta. Tik atrodo, kad lengva. Kita vertus, jei atrodo, kad lengva, reiškia, kad gerai atlikai darbą. Jei aktorių tapatina su personažu – tikslas pasiektas.
- Užsiminėte apie užpakaliuko kraipymą... Tiesa ar melas, kad moterims šiame versle prasisukti yra kur kas lengviau nei vyrams?
- Kad dabar vyrai darosi kažkokie keisti. Orientacijos prasme. Nežinau, manau, kad šiuo klausimu situacija yra lygi. Taip pat sunku ir moterims, ir vyrams. Viską lemia ne tik talentas, bet ir sėkmė. Aišku, pažintys irgi yra gana svarbus aspektas.
Mano istorija kiek kitokia. Aš nei Vilniuje gyvenau, nei pažinčių turėjau. Medos vaidmeniui atlikti mane pasikvietė iš Šiaulių. Niekuomet nesistengiau ieškoti pažinčių vakarėliuose, televizijoje nesitryniau ir buvau visai nematytas veidas. Tuomet dirbau Šiaulių dramos teatre. Turėjau ir turiu nemažai vaidmenų, gerbėjų būtent tame krašte. Man tuomet išties sekėsi, buvau ant bangos. Labai smagu, kad buvau pastebėta.
Gaila, bet yra labai daug vis dar nepastebėtų talentų. Serialų rolėms užpildyti prodiuseriai kviečiasi tas iš vakarėlių. Esu laiminga, kad „Moterys meluoja geriau“ vaidinu nuo pačios pirmos serijos. Kaip koks senas vilkas. Kai prasidėjo aštuntas sezonas, klausiau – „na, ar jūs dar mane imsit?“
- O kaip gi be jūsų... Seriale esate išskirtinė, ryški moteris. Kuo Medos personažas skiriasi nuo Ingos?
- Meda gyvenime yra labai silpna, o Inga – stipri. Moterys, kurios savo esybę ryškina papūgine atributika, nepasitiki savimi. Pažiūrėkite, seriale Meda neturėjo nė vienų rimtų santykių su vyru. O Inga gyvenime yra laiminga ir stipri.
Aš gyvenu taip, kaip man gera gyventi. Nuo paauglystės žinojau, kad niekada nelauksiu vyro, nebūsiu barakuda. Savo rankomis, išmone ir mokslais įrodysiu, kad pati galiu. Aš nenoriu vyro, kuris man mokėtų pinigus, o aš jam būčiau tik paveiksliukas šalia. Esu pati sau šeimininkė. Tačiau nesu ir iš tų moterų, kurios žemina vyrus, įrodinėja, kad yra tvirtesnės. Moters silpnybėje yra moters stiprybė.
- Akivaizdu – jūs ne feministė, tačiau ir ne ta, kuriai lengva užlipti ant galvos?
- Na, taip... Esu laviruojanti. Vyrams reikia paaiškinti, juk jie ne visada supranta. Norime, kad pasikeistų, tačiau nepadedame. Puolame isterikuoti – „durų nepravėrei, to ar ano nepadarei.“ Oi, negaliu, nemėgstu tokių moterų... Nereikia rėkti. Užtenka pasakyti, pamokyti. Patikėkite, tai jis prisimins visą likusį gyvenimą.
- Minėjote, kad siekdama karjeros nesistengėte verstis per galvą. O vėliau ar teko išgyventi nemalonių situacijų filmuojantis?
- Negaliu prisiminti. Visuomet ieškau kompromiso: kaip padaryti taip, kad būtų gerai. Esu taiki, neturiu jokių kaprizų. Mano tokia natūra. Neslėpsiu, viską stengiuosi atlikti taip, kad pačios neerzintų. Šiuo klausimu esu šiek tiek egoistiška.
Tiesa, kartais iš tiesų suerzindavo kolegų vėlavimai į filmavimus. Aš atvažiuodavau iš Šiaulių pagal sutartą laiką, o štai kiti aktoriai, vilniečiai, vėluodavo. Bet vis tiek nutylėdavau ir ne juos kaltindavau, o situaciją. Aš kaip kareivėlis atvažiuoju visai dienai, o jiems gi vos ne per tvorą perlipti. Aš kaip vokietė – geriau atvažiuosiu valanda anksčiau, bet nevėluosiu.
- Kaip supratau, punktualumas yra viena iš gerųjų jūsų savybių. O kalbant apie blogąsias... Ar turite kokių žalingų įpročių?
- Nežinau, rūkyti – nerūkau. Tik pati kartais kaip degtukas įsiplieskiu, pasielgiu impulsyviai, nesuvaldau emocijų. Dėl to aš savęs niekada neteisinu, tiesiog atsiprašau. Na, bet negaliu sakyti, kad šių savybių norėčiau atsikratyti. Tuomet nebūčiau savimi.
- Iš šalies tikrai atrodote drąsi, išraiškinga. Ar jaunystėje, prieš pradėdama karjerą, neturėjote jokių baimių, prioritetų?
- Dabar aš drąsi, o anksčiau gana vangiai išsakydavau nuomonę. Buvau neiškalbi molė. Grįždavau namo ir bliaudavau į pagalvę. Nebuvau žavinga, nesisukiojau berniukų sūkuryje. Pavydėdavau merginoms gražių nagų, plaukų, „ragų“, o į mane vaikinai nekreipdavo dėmesio.
Visuomet vildavausi, kad susidorosiu su tuo. Mintyse grūmodavau kumščiu mąstydama – aš jums dar parodysiu. Dabar aš drąsiai galiu komunikuoti, žiūrėti vyrams į akis. Pasakyti, kas man patinka, o kas – ne.
- Keista, kaip nedrąsus žmogus gali lipti ant scenos ir vaidinti. Kada įvyko lūžis jūsų gyvenime?
- Dar mokykloje. Išgyvenimai kaupėsi, kaupėsi ir sprogo. Visuomet žinojau, kad važiuosiu į Vilnių ir stosiu į aktorinį. Tai ir buvo pirmas žingsnis. Atsirado vidinis užtaisas. Tai, kad vaikinai man nesimpatizavo ir buvo šiokia tokia paspirtis. Galvojau – „na, ir sėdėkite toje Klaipėdoje, aš važiuosiu į Vilnių“. Apie gyvenimo scenarijų „Ištekėjau, prisidariau vaikų ir sėdžiu namie“ nė negalvojau. Labai norėjau būti aktore. Ne dėl to, kad tapčiau žinoma, man šis darbas atrodė be galo patrauklus. Stebėdama filmų aktorius galvodavau, kad su vaidmeniu susidoročiau geriau.
- O aplinkiniai pastebėdavo, girdavo, kad turite aktorinių sugebėjimų?
- Ne, net tėvai iš manęs juokdavosi. Sakydavo – „Na, grįžai iš konservatorijos? Kas toliau?“ Niekas netikėjo. Tačiau tai tik dar labiau kurstė norą vaidinti.
- Kokius tikslus dabar esate užsibrėžusi?
- Tikslai ateina su pasiūlymais. Jei atsiranda pasiūlymas, tuomet stengiuosi pateisinti lūkesčius. Labai laukiu pasiūlymo filmuotis gražiame, rimtame kine. Noriu įrodyti, kad galiu sužibėti ir kitame amplua. Jaučiu, kad Medos vardas man ant kaktos užklijuotas ir visi tiesiog bijo mane išbandyti paskirdami kitus vaidmenis. Dauguma manęs net nematę vaidinant teatre, nes dirbu Šiauliuose.
Žinoma, ir su vyru turime bendrų planų, svajojame susikurti kažką savo. Abu dėstome Šiaulių Universitete, Aurimas neseniai baigė teatro vadybos magistratūros studijas. Planų visuomet yra, nelaukiame kol kažkas numes kaulą.
- Kalbant apie vaidmenis teatre... Kuris vaidmuo jums sukėlė pačias maloniausias emocijas?
Man patinka skirtingi vaidmenys. Aš visur kitokia. Ar tai Ledi Magdet, ar tai saloninės komedijos herojė, ar tai nykštukas. Mano diapazonas gana platus. Visuomet stengiuosi į vaidmenį įsigyventi taip, kad net nebūdama pagrindinė herojė būčiau laukiama scenoje.
Man juokinga, kai rožinių svajonių fanatikės, vos mokyklą baigę, aktorystės pradmenų neturinčios mergaitės imasi vaidmenų serialuose. Serialas aktoriaus darbe yra kaip prieskonis picoje. Pavarčiusi akimis prieš kameras dar negali vadinti savęs aktore. Gaila tokių žmonių. Tai – paprasčiausias laiko švaistymas. Geriau išbandyti save ten, kur esi galinga. Liūdna, kad įgijęs aktoriaus specialybę dar turi partneriauti su ta gražuole, kuri apie tai nieko nesuvokia. Visuomet labai gerai, kai drauge vaidinti paskiria profesionalą.
Yra tokia rusiška pasaka vaikams. „Eina kakutis ir pamato balą. Pažiūri, nusivilia – „oi, koks negražus aš“. Eina toliau, sutinka arklį. Žirgas, bac, kakutį ir užmina. Kakutis praranda formą. Užlipa ant kalno kakutis, stebi skraidančią lėkštę. Priskrenda lėkštė ir vėl panyra atgal į debesis. Kakutis apsiašaroja. Eina toliau, žiūri – televizoriaus dėžė stovi. Įšoka jis į dėžę, apsidairo ir nusprendžia ten likti amžinai.“
Labai gerbiu Jurgitą Jurkutę. Tapusi Lietuvos gražuole ji buvo pakviesta filmuotis „Moterys meluoja geriau“. Pastebėjusi, kad vaidinti jai gera, nusprendė mokytis aktorės profesijos. Dabar į televizorių jos varu nenuvarysi. Jurgitos tiesiog maldavo, kad ji grįžtų, deja, nepavyko. Ji tiesiog susižavėjo teatru.
