Šio paraginimo lietuviškas tembras skamba truputį kitaip nei amerikietiškas be different, kuriuo grindžiama JAV edukacinė strategija. Stiprėjant valstybinių ir vietinių egzaminų įkarščiui tas „tembrų“ skirtumas neduoda ramybės.
Neokapitalistinės rinkodaros teoretikai jau senai įrodė, kad mūsų pasaulio konkurencijoje didesnes galimybes visad įgis toks veikėjas (žmogus ar firma), kuris turi bent vieną unikalų bruožą, bent vieną skirtybę, įgalinančią išsiskirti, pasiūlyti ką nors, kas nebūtų jau valgyta, gaminta ar parduota. Individualiosios skirtybės, gebėjimai jas kūrybiškai panaudoti, kuriant, yra didysis siekinys.
Būti skirtingam, kitokiam visų pirma reiškia ne pranašumo gainiojimąsi, ne „vinerių“ ir „lūzerių“ pasaulį, bet priešingai - atsisakymą dalyvauti vienodų, uniformuotų, technologizuotų veikėjų varžybose. Būti kitokiam reiškia priešinimąsi normatyvinėms eilutėms, sąrašų sudarinėtojams, kurių vienintelis tikslas yra išrikiuoti jaunus žmones pagal tam tikrą sutartinį, valstybės valdžios galia paremtą reikalavimą. Tokius dalykus ir tokią savijautą šiandien kuria siaurai suprantama testavimo sistema.
Visas individo kvalifikavimo svirtis atiduodant į testažmogių rankas yra pasiekiamas tam tikras teigiamas rezultatas, atitinkantis industrinės visuomenės, technologijų ir konvejerinio darbo poreikius. Žmonės surikiuojami, išreitinguojami, o svarbiausia - tai padaroma be moraliai neatsparaus žmogaus - tiesiog mašina arba kompiuteriu. Pasaulio konvejeriams ir technologijoms keliantis į Rytus, o Kiniją regint globaliu fabriku, vienodų žmonių skaičiumi nei Europa, nei Lietuva neturėtų konkuruoti. Tačiau kieta posovietinės valdžios ranka vis dar negali vairuoti kitaip: viena išmintis, vienas standartas, paliekant šiek tiek skirtingumo ir individualybės tik išskirtinai su menais susijusiose srityse.
Daugmaž nutuokiama, kad centralizuota egzaminavimo sistema atsirado iš noro įveikti korupcijos slenksčius, kurie anksčiau iškildavo stojančiųjų į aukštąsias mokyklas kelyje. Kopijavom škotų patyrimą tiek, kiek įstengėme. T.y. iš jų buvo perimta tik trečioji dalis viso nacionalinio mokinių vertinimo priemonių komplekso - testas. Ir taškas. Ant tokios aštrios briaunos pastatyta naujoji valstybinio egzaminavimo sistema geriausiu atveju tiko išrūšiuot vienodiems. Tačiau net šiame bare užteko paprasto informacijos nutekinimo, kad keliolika tūkstančių jaunų žmonių būtų priversti nusižeminti ir darsyk pasitikrinti savo eilutės numerį, t.y. perlaikyti egzaminą.
Nestebina, kad dėl to nebuvo kaltųjų. Tokia, deja, posovietinė viešosios teisės ir biurokratijos elgesio tradicija. Valdžios galia naudojasi konkretūs žmonės su jiems būtingais tipiškais polinkiais, o atsakomybė krenta institucijoms. Reiškia- niekam. Jei abejojate, pasitikrinkite Vyriausio administracinio teismo bylų sąraše. Kiek piliečių laimėjo prieš valstybę per praėjusius metus?
Ar tik nebus taip, kad didžiausias nepatogumas gyventi Lietuvoje atsiranda todėl, kad skirtingumas traktuojamas kaip išsišokimas. Iš biurokratų kaimo tradicijos, iš viešosios teisės nerašytų nuostatų, kur negalima daryti nieko, kas nebūtų surašyta instrukcijose. Tai iš tiesų paveldėta mūsų gyvenimo klampynė, kurioje murdomas žmogus ir visuomenė. Neabejotina, jog dėl to gramzdinamas ir mūsų ekonominis veržlumas. Juk laisvam ir spontaniškam individui knieti laisvė daryti tai, kas nedraudžiama. Nepavėluokime apie tai sumąstyti.
