Ką galima papasakoti apie Šiuolaikinio meno centro, siekiančio simbolizuoti progresą, 15-ąjį gimtadienį? Kad tai buvo būtent „gimtadienis“, o ne „jubiliejus“. Vyravo ne iškilminga, o tiesiog džiugi nuotaika.
Ant ŠMC stogo trankiai grojo „Inculto“ – taip apie šventę buvo pranešta visam Vilniaus senamiesčiui. Atidaryta kukli paroda „ŠMC – 15 metų“ ir pristatyta knyga tokiu pačiu pavadinimu, sudaryta iš archyvinės medžiagos – institucijos istorijos albumas. Tačiau didžiausiu įvykiu tapo menininkų Žilvino Kempino ir Deimanto Narkevičiaus parodos ir pristatymai. Žymėdamas apvalią datą, centras ne tik įsiamžina leidiniais, bet ir džiaugiasi savo bendraamžiais, kurie padarė karjerą Vakarų meno pasaulyje, kas visiškai nėra lengva. Progresas siejamas su integracija Vakaruose.
Įspūdingas instaliacijas „Paralelės“ ir „Skraidanti juosta“ dviejose didžiosiose salėse įrengęs Kempinas privertė su jomis ŠMC plušėti tris savaites. Sakydama „įspūdingas“, turiu omenyje, kad jos minimalios, paprastos ir labai gražios. „Paraleles“ sudaro videojuostos, ištemptos skersai salės erdvės, žiūrovams virš galvų, jos suskaido ir pakeičia erdvę, kartu apeliuodamos į technologijas kaip visuotiną darbo ir bendravimo priemonę. Videojuosta kaip simbolinė medžiaga panaudota ir darbe „Skraidanti juosta“, čia ventiliatorių dėka ji priversta skristi ore, tapdama kintančia skulptūra. Kempinas, kuris nuo 1998 m. gyvena Niujorke ir yra laikomas kylančia tarptautinio meno žvaigžde (jo asmeninės parodos surengtos itin svarbiuose meno centruose Niujorke ir Paryžiuje), savo darbais sulaužo postkomunistinio menininko stereotipą: nebūtina rodyti specifinės tarybinės praeities ir dabarties, kad išsiskirtum ir būtum pastebėtas. Tereikia stiprių, savalaikių, plastiškai efektingų darbų ir sėkmės.
Deimantas Narkevičius iliustruoja būtent tą tipiškesnį variantą: savo videomene jis paprastai tyrinėja tai, kas susiję su postkomunistine Lietuvos praeitimi arba dabartimi. ŠMC rodomame jo naujausiame filme „Aplankant Soliarį“, jau pristatytame įvairiose vietose Europoje, įpintas ir Stanislawo Lemo romanas, ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio fotografijos, ir Donatas Banionis. Tačiau juosta rodoma tik ketvirtadienio-penktadienio-šeštadienio vėlyvais vakarais, 23 val. ŠMC antro aukšto kiemelyje po atviru dangumi. (Gana būdinga šiam menininkui komplikacija, skirta gal jam išskirtinę pagarbą parodyti, gal filmo žiūrėjimui romantizuoti.)
Menas menu, tačiau rūpi akies krašteliu žvilgtelėti ir į tuos, kurie aplink jį sukasi. O sukasi patys menininkai, Dailės akademijos studentai, kultūros institucijų darbuotojai, keli užsienio šalių ambasadoriai, menininkų šeimų nariai, artimieji, draugai. Šventės proga čia niekas, išskyrus oficialius asmenis, specialiai nesipuošia – susirenka iš darbų, namų, gatvės. Todėl galima sakyti, kad dominuoja gatvės mada. Lauke klausiusieji koncerto ir po to sugužėjusieji vidun spalvomis niekuo neišsiskyrė iš Vilniuje dominuojančių klasikinių neutralių spalvų. Na, tik banalių apsinuoginimų ir dirbtinių šviesiaplaukių čia nepamatysi. Galbūt, lyginant su kitais iškilmėms skirtais renginiais, čia daugiau atsipalaidavimo, elgesio laisvės, natūralumo. Bent jau žvelgiant iš šalies. Skirtingai nuo gyvenimo būdo žurnalų herojų, čia nevaikšto pinigai. Čia reprezentuojamas ne finansinis, o (galbūt) simbolinis kapitalas.
ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas šį kartą pasistengė priminti jaunuolį iš provincijos, įsimenamą netikėtai atvira marškinių spalva arba raštu. Artūras Zuokas primena merą.
Minioje visad nesunku atpažinti puošnumu išsiskiriančią buvusią Soroso Šiuolaikinės dailės informacijos centro direktorę, dabar VDA profesorę Ramintą Jurėnaitę (ji elegantiškai demonstravo prie dalykiško rusvo kostiumėlio priderintas odines pirštines ir žaismingas drugeliais margintas kojas).
Kompozitorius Remigijus Merkelys
Menininkė Eglė Rakauskaitė ir Nacionalinės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė.
Menininkas Darius Žiūra ir „Arkos“ galerijos direktorė Orūnė Morkūnaitė.
Žilvinas Kempinas ir fotografas Saulius Paukštys.
Kultūros funkcionieriai kartais primena stilingus dendžius: kultūros viceministras kompozitorius Gintaras Sodeika aksominiu juodu švarku, riestanosiais batais ir stabiliai rožiniu kaklaraiščiu ardo tipinio biurokrato įvaizdį. Šalia stovi menininkas iš Niujorko Žilvinas Kempinas.
Dar vienas jubiliejinės parodos autorius Deimantas Narkevičius.
Buvęs Vilniaus dailės akademijos rektorius tapytojas Arvydas Šaltenis.
Su Britų Tarybos Lietuvoje vadove Lina Balėnaite kalbasi architektai Marina ir Audrius Bučai.
Nuolatinės parodų atidarymų lankytojos.
Keistuolis
Kikena ŠMC direktoriaus pavaduotojas Valdas Ozarinskas ir menininkas iš Niujorko Rimvydas (Ray) Bartkus.
Skulptorius Mindaugas Navakas
Menotyrininkė Giedrė Kabašinskienė
Videomenininkė Laura Garbštienė
ŠMC kuratorė Virginija Januškevičiūtė
Tamsiaspalvį asketiškumą paprastai spinduliuoja menotyrininkės, kritikės, dailės istorikės. Boluoja vienas kitas užupietiškos dvasios meninio idiotizmo pavyzdys.
Visa tai tampa nebesvarbu vakaro pabaigoje, kai prasideda uždaras vakarėlis „milk bar“ kavinėje (esančioje Pylimo gatvėje ir interjeru pretenduojančioje priminti filmo „Prisukamas apelsinas“ scenas). Tamsoje valgomi blynai (ŠMC dažnai turi nuojautą, kas skanu ir paprasta). Vėluodamas galų gale pamažu prasideda muzikinis projektas „Kiss the Future“: groja du kontrabosai. Pasklinda gandas, kad pavyko prisijungti elektrinę gitarą. Dega žalios šviesos. Paleidžiami dūmai. Vizualiai viskas primena garinę pirtį. Grįžtama prie ŠMC jaunystės metų chaoso. Reiškia, dar nesenstama.
Daivos Bareikaitės nuotraukos
