Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, vien svarstymas – gaivinti mirštantįjį ar ne – skamba šventvagiškai. Visgi nors šiuolaikinė medicina suteikia galimybę pavaduoti visas žmogaus gyvybines funkcijas, keliomis valandomis ar dienomis prailginamas gyvenimas tampa kančia ne tik pacientui, bet ir jo artimiesiems.
Tačiau, panašu, situacija greitai gali pasikeisti. Seimo sveikatos reikalų komitetas palaimino patobulintą Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo projektą, kuriuo patikslinama „beviltiško gaivinimo“ sąvoka ir įtvirtinama abipusė iniciatyvos teisė leisti nepradėti arba nutraukti beviltišką paciento gaivinimą tiek paties paciento pareiškimu, pritarus gydytojų konsiliumui, tiek gydytojų konsiliumo sprendimu, kad paciento gaivinimas prilygtų beviltiškam gaivinimui, tačiau tik esant paciento arba jo atstovo pagal įstatymą rašytiniam pritarimui. Vėliau šiai išvadai pritarė ir Seimas.
Leis numirti savo mirtimi
„Problema ta, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nesudaro prielaidų, kad žmonės, sergantys terminalinėmis ligomis, esantys išeičių stadijose, papuolę į gydymo įstaigą galėtų išvengti labai stipriai traumuojančių ir orumą gyvenimo pabaigoje atimančių procedūrų, – sako įstatymo pakeitimus inicijavęs gydytojas anesteziologas-reanimatologas Aurimas Pečkauskas.
Jis patikina, kad gaivinimas būtinas, ypač kai žmogui širdis sustoja staiga, netikėtai, ištikus miokardo infarktui, kai patiriamos traumos: „Tuomet gaivinimas yra vienintelė išeitis. Tačiau labai norisi atskirti situacijas, kai žmonės miršta natūralia mirtimi, persirgę keletu lėtinių ligų, kurios sukelia negrįžtamus organų sistemų pažeidimus.“
Prieštarauja gydytojo etikai
Gydytojas pateikia pavyzdį, kai solidaus amžiaus žmogus, persirgęs daug įvairių ligų, pristatomas į gydymo įstaigą, širdies sustojimo metu, kai jo gyvybinės funkcijos yra išsekusios.
„Pagal dabar galiojančią tvarką būtina taikyti pradinį gaivinimą. Tačiau tai iš esmės yra tyčiojimasis iš žmogaus, o mediko atliekami veiksmai prieštarauja pačiai gydytojo etikai ir Hipokrato priesaikai“, – dėstė A. Pečkauskas.
„Šiandien medicinos pažanga yra labai didelė ir leidžia gyvybę palaikyti labai ilgai, net tada, kai žmogus savarankiškai nebegali kvėpuoti, valgyti, kada širdis stoja. Atgaivinus tokį pacientą situacija ne tik nepagerėja, bet gali ir pablogėti, būti sulaužomi šonkauliai ir panašiai“, – antrino jam Pagalbos onkologiniams pacientams asociacijos (POLA) vadovas Šarūnas Narbutas.
Eutanazijai prilyginti neteisinga
Nors atsiranda manančių, kad gaivinimo netaikymas – pasyvios eutanazijos įteisinimas, tiek medikai, tiek bioetikos specialistai bei bažnyčios atstovai pabrėžia, jog taip nėra.
„Šis klausimas yra sudėtingas ir visuomenėje gali būti nevienareikšmiškai priimamas. Tačiau kai žmonės susiduria su onkologine liga, mato, kiek kančios lydi žmones, ima galvoti visai kitaip.
Nuo senų laikų galioja teisinė tvarka, kad tik pats pacientas gali nuspręsti dėl negaivinimo, tačiau kai jis yra atsidūręs komoje, savo valios išreikšti negali. Ir būna žmogus tarsi „pakabintas“: artimieji mato kančią, gydytojai irgi supranta, kad nieko padaryti neįmanoma, kad gaivinti nebėra prasmės, tačiau nieko padaryti negali. Tad medicinos prietaisų pagalba tą kančią tik ištęsiame, taigi čia kalbame apie humaniškumą“, – dėstė pacientų atstovas.
Mirtį paverčia liga
Jam antrino ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorė Žydrūnė Luneckaitė, gvildenanti medicininės etikos problemas: „Iš bioetikos pusės žiūrint svarbu, kad būtų pagarba autonomijai, galimybei apsispręsti ir orumo garantija. Čia turėtume kalbėti apie nepagydomus ligonius, kuriems visos medicinos galimybės padėti išnaudotos, kuriems liko labai nedaug ir terapinis atkaklumas tampa beprasmiškas.
Taip, medikams tai tampa moralinėms dilemomis, jie turi elgtis kitaip, nei liepia profesija. Tačiau kitu atveju žmogaus mirtis paverčiama liga, su kuria kovojama net ir beprasmiškomis sąlygomis.“
Piktnaudžiauti negalėtų
Ar netaps greitesnis artimojo numarinimas prielaida piktnaudžiauti, pavyzdžiui, siekiant paveldėjimo? Įstatymo iniciatoriai tvirtina, kad tam numatyti saugikliai.
„Įstatyme yra sudėti saugikliai, kad neatsirastų jokių spragų ar piktnaudžiavimų. Nėra taip, kad vienas asmuo, kuriam atrodo, jog nėra prasmės gaivinti, priims sprendimą. Konsiliumą turės sudaryti ne mažiau trijų skirtingų sričių gydytojų, būti raštiškas paties paciento ar jo atstovo sutikimas“, – sakė A. Pečkauskas.
„Įstatymo esmė – etika ir humaniškumas, o ne medikų ar artimųjų suinteresuotumas. Tikrai nesiekiama atlaisvinti lovą, už paciento gulėjimą ligoninė kaip tik gauna apmokėjimą“, – sakė Š. Narbutas.
