„Mėgėjiškai dviratį pradėjau minti prieš penkis metus, tačiau dar tik porą metų tuo užsiimu rimčiau. Kaip viskas prasidėjo? Viešėdamas Amsterdame susižavėjau ten klestinčia dviračių kultūra ir grįžęs į Lietuvą tuoj pat nusipirkau savo pirmąjį dviratį. Tuo metu dar buvau visiškai „žalias“, tačiau ilgainiui pradėjau domėtis šiuo sportu bei Kauno dviratininkais, taip atrasdamas vis daugiau bendraminčių ir noro dalyvauti įvairiuose dviračių žygiuose“, – sako Kastytis Banys.
Pirmieji bandymai ir skaudžios pamokos
„Pirmasis bandymas buvo velomanų internetiniame puslapyje skelbiamas „Šventasis Trečiadienis“. Jis pasižymėjo tuo, kad nesvarbu, kokios vyravo oro sąlygos ar metų laikas, šią savaitės dieną mindavome Kauno dviračių takais. Taigi, šiame išbandyme iškart supratau, kam reikalingi dviračių skambučiai, rankomis rodomi įvairūs ženklai, šalmas, pirštinės ir nuo tada išmokau niekada nemaišyti galinių ir priekinių stabdžių rankenėlių“, – juokiasi pašnekovas.
Kastytis prisimena, kad tuomet pavyko išsisukti tik su mėlynėmis ir nubrozdinimais, tačiau pirmoji pamoka buvo išties išmokta. Vėliau, po įvairių išbandymų ir pamokų, su bendraminčiais buvo pasiryžta numinti pirmąjį ilgiausią atstumą – 90 km Vilkijos kryptimi iki Belvederio dvaro. Pradžia pasirodė sunki, kadangi patyrę dviratininkai pedalus mynė sparčiai, tačiau, pasak pašnekovo, įveikus pirmuosius 20 km organizmas apsiprato ir buvo galima mėgautis šio sporto teikiamais malonumais – nuostabia aplinka, bendraminčių kompanija, lankytinomis vietomis bei objektais.
„Nuo tos dienos suvokiau savo galimybes ir supratau, kad galiu drąsiai įveikti ir tolimesnius pasivažinėjimus. Taip su nekantrumu laukdavau kiekvieno savaitgalio. Vienas iš įsimintiniausių dviračių žygių – bekele aplink Kauno marias. Tai buvo sunkus išbandymas tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Maža to, didžiąją laiko dalį lijo, taip teko numinti 190 km. Devyniese, per nusekusio Nemuno dumblynus, akmenuotus miško upelius, šernų išmintus takus kopėm į molio šlaitus. Smagiausia tai, kad išlindus iš krūmynų, klampojus per laukus, atsidurdavome vienkiemiuose, kurių šeimininkai neslėpdavo didelės nuostabos, tačiau dosniai pavaišindavo vandeniu ir obuoliais.
Ilgainiui susigundžiau kelias dienas trunkančiomis kelionėmis. Velomanų organizuotuose žygiuose teko aplankyti Vidurio ir Rytų Latvijos regionus, o praėjusiais metais įsiveržėm ir į Estiją. Tokios kelionės labai geros atostogos ir absoliutus atitrūkimas nuo kasdienių rūpesčių. Šių metų planuose – žygis po Šiaurės Rytų Estiją“, – teigia Kastytis.
Kelias link 15 000 km tikslo
„Įsigijus plentinį dviratį ėmė ilgėti nuvažiuojamas atstumas, taip pat užpernai pradėjau dalyvaut varžybose, atstovaudamas dviračių mėgėjų ir entuziastų komandai „Best Team“. Taigi, tuo metu treniruotės, varžybos, minimas į darbą, įvairūs pasivažinėjimai ženkliai didino nuvažiuojamų kilometrų skaičių ir 2014 m. pabaigoje pamačiau, kad įveikiau 10 000 km. Kadangi apetitas ateina bevalgant, pasižadėjau, kad per 2015 m. būtų itin šaunu pasiekti 15 000 km.
Vos tik oro sąlygos leido saugiai jaustis kelyje, pradėjau savo kelionę tikslo link. Žiemą buvo tik mynimas į darbą ir atgal. Vėliau, nuo vasario vidurio atšilus orams su komandos draugais pradėjome treniruotes lauke. Apšilus kojas ėmiau važiuot ilgesnius atstumus ir dalyvaut varžybose. Buvo mynimų iš Kauno į Trakus, Elektrėnus, Kernavę, Vilnių, Druskininkus, Kėdainius, Marijampolę, Anykščius.
Taip pat save išbandžiau 24 valandų plento maratone, vykusiame Lukšių dvare. Išsikeltas tikslas – 500 km buvo itin sunkus dėl tuo metu tvyrojusio didelio karščio. Sukandus dantis ir atradus savyje jėgų pavyko įveikti paskutiniuosius kilometrus – 8 ratus po 62,5 km. Laisvus savaitgalius iškeisdavau į lengvus dviračių žygius po gamtą su bendraminčiais. Vis užsimindavau draugams ir artimiesiems apie savo 15 000 km siekį, tačiau dažniausiai išgirsdavau atsakymą, kad su mašina tiek nenuvažiuoju, tad kaip galiu tokį atstumą įveikti su dviračiu.
Rudenį statistika rodė 14 000 km. Likus kiek daugiau nei mėnesiui, maniau, kad lengvai spėsiu nuvažiuot likusį tūkstantį, tačiau dėl įvairių aplinkybių sugebėjau įveikti tik virš 400 km. Prieš naujus metus teko užbraukti brūkšnį ties 14 440 km. Ant dviračio praleidau apie 600 valandų. 2016 metais teks vėl siekti šių kilometrų aukštumų, o gal net ir daugiau“, – pasakoja K. Banys.
Pakitęs gyvenimo būdas
Kastytis pasakoja, kad pereiti į kitokį, sveiko gyvenimo ritmą paskatino tikslų ir sportinių rezultatų siekis. „Rinkau informaciją, kaip geriau jaustis ant dviračio, kaip pratinti kūną prie didesnių krūvių, kaip ilgiau išlikti šviežiam ir didinti ištvermę. Privalėjau įgauti gerą fizinę formą ir mokėti ją išlaikyti. Ėmiau lankyti funkcines treniruotes, stiprinti kūno giliuosius raumenis. Informaciją sugerinėjau kaip kempinė – draugų, kolegų patarimai, literatūros skaitymas. Visa tai davė vaisių – pirmose savo plento varžybose jau lipau ant podiumo. Tai mane motyvavo toliau kryptingai dirbt ir tobulėt. Be to, pakito ir valgymo įpročiai. Stengiuosi vis rečiau vartoti greitą maistą, atsisakyti miltinių produktų bei saldumynų. Valgį renkuosi pagal tai, kokia diena ar savaitė manęs laukia: treniruočių krūvis, varžybos, žygiai ir panašiai. Taip pat alkoholiui mano gyvenime vietos nebeliko, jį atstoja vanduo“, – džiaugiasi pašnekovas.
