Jis davė interviu mūsų portalui.
– Kai rinktinės vyriausiuoju treneriu dirbo Jonas Kazlauskas, jūs buvote nacionalinės komandos skautas – dažniausiai analizavote varžovų žaidimą. Kaip jūsų vaidmuo keisis dabar?
– Nelabai noriu save išskirti iš mūsų trenerių štabo, būsiu trenerio Dainiaus Adomaičio asistentas ir darysiu viską, kas man bus liepta ir numatyta. Jis nuspręs, kokios bus mano užduotys. Pasidalinsime varžovų analizės užduotis ir analizuosim mūsų rungtynes visi kartu. Tai tiesiog komunikacijos reikalas.
Kai dirbau Maskvos CSKA klube su treneriu Ettore Messina, mes trenerių štabe visi buvome asistentai ir dirbom panašų darbą. Kadangi aš tuo metu buvau jauniausias, man atiteko šiek tiek daugiau darbų, kas man buvo labai į naudą.
Bus įdomu padirbėti ir su Ramūnu Šiškausku, kuris turi labai daug žinių ir idėjų.
– Ar nustebote, kad D. Adomaitis pakvietė jus prisijungti prie rinktinės?
– Visada džiaugiesi, kai sulauki tokių pasiūlymų. Man tai labai malonu ir didelė garbė.
– Gal turite tikslą ateityje tapti vyriausiuoju rinktinės treneriu?
– Turiu tikslą tapti kurio nors klubo vyriausiuoju treneriu, bet apie tokias pareigas rinktinėje dabar negalvoju. Tiesiog šiuo metu turiu kitokį darbą ir galiu pasisemti daug žinių apie kitą krepšinio pusę, išanalizuoti NBA virtuvę, savo akiratį praplėsti kitu budu. Laikui bėgant atsiranda vis naujų pažinčių. Tai irgi yra svarbu trenerio darbe: žinoti, kuo gali pasitikėti ir kurie žmonės artimi tavo interesams. Dabar esu „Boston Celtics“ klubo skautas, be to, vienas iš Lietuvos rinktinės trenerių. Turėti tokius darbus – tiesiog Dievo dovana, dėl to dirbu savo darbus kaip galima geriau, o kaip bus toliau, spręsiu ateiti, dabar apie tai negalvoju.
– Papasakokite plačiau apie savo darbą Bostono ekipoje?
– Esu tarptautinis skautas. Reikia surinkti labai daug informacijos apie žaidėjus, komandas. Ne tik Europoje. Stebiu Kinijos, Australijos, Pietų Amerikos šalių ir kitas lygas. Kontaktuoju su agentais, klubų vadovais, žiūriu ne vieną mačą per dieną. Labai daug keliauju, bet mažai ką pamatau tose šalyse, nes dažniausiai būnu krepšinio arenose, viešbučiuose, oro uostuose, taksi. Per metus aplankau apie 15 šalių. Lietuvą stengiuosi aplankyti bent jau viena kartą per mėnesį, kad aplankyčiau tėvus, draugus ir pasimėgaučiau vietiniu krepšiniu. Laiko asmeniniam gyenimui lieka itin mažai.
– Kuo skiriasi J. Kazlausko ir D. Adomaičio propaguojamas krepšinis?
– J. Kazlauskas ilgą laiką turi griežtą sistemą, jis viską labai kruopščiai sudėlioja. D. Adomaitis gal leidžia daugiau improvizuoti žaidėjams, bet tą tikrai galėsiu pasakyti, kai būsiu su juo padirbėjęs. Spėju, kad rinktinės žaidimo braižas bus kiek kitoks.
– Kaip vertinate Kauno „Žalgirio“ žaidimą Eurolygoje?
– Teigiamai. Jaučiasi, kad krepšinininkai labai pasitiki savimi. Tai komanda su charakteriu. Matosi, kad treneriai ir žaidėjai įdėjo labai daug darbo nuo sezono pradžios. Didžiausią įtaką geram komandos žaidimui daro treneris Šarūnas Jasikevičius su savo idėjmis. Jis dirba su širdimi ir dideliu entuziazmu.
– Lukas Lekavičius šiame sezone rungtyniauja solidžiai. Turbūt jis tikrai bus sugrąžintas į nacionalinę komandą?
– Lukas patobulėjo, bet dėl jo ir kitų kandidatų lemiamas bus D. Adomaičio žodis. Svarbu, kad žaidėjai tiktų jo propaguojamai sistemai. Visi rinktinės treneriai susitiksim ir aptarsim visas pavardes, žiūresim, kas tiks mūsų braižui ir kas tuo metu bus pajėgus atstovauti rinktinei.
– Šį sezoną puikiai žaidžia Gediminas Orelikas, neblogai Martynas Gecevičius. Kaip vertinate jų šansus patekti į nacionalinę komandą?
– G. Orelikas demonstruoja gerą žaidimą stiprioje Turkijos lygoje. M. Gecevičius gali pataikyti iš toli, jis atlieka svarbų vaidmenį Saragosos klube. Ir dėl šių žaidėjų bus viskas apsvarstyta ir priimtas sprendimas.
– O kokį įspūdį palieka NBA rungtyniaujantys lietuviai?
– J. Valančiūnas turėtų būti vienas rinktinės lyderių. Negaliu komentuoti, kodėl jis dažnai nepasirodo aikštėje per ketvirtąjį kėlinį. Aš dirbu kitoje komandoje. Paskutiniame kėlinyje „Toronto Raptors“ žaidžia žemu penketu. Šiame klube suteikiama labai daug laisvės antrosios linijos žaidėjams o kokias konkrecios uzduotis jam numatytos yra aš negaliu pasakyti.
Domantui Saboniui nelengva, nes jis NBA naujokas. Pirmi metai naujokams visada buna sunkūs, tuo labiau džiugu, kad Domas žaidžia starto penkete, jis pagerino metimą iš toli ir neabejoju, kad vasarą bus dar daugiau patobulėjęs. Mindaugas Kuzminskas dažniausiai efektyviai išnaudoja laiką, kurį gauna ir prisideda prie pergalių.
Žaisti Niujorke nėra lengva, todėl labai džiaugiuosi, kad jis fanams jau gerai žinomas. Smagu, kad arenoje jo vardą visi sirgaliai skanduoja, kai Mindaugas pasirodo aikštėje. Donatui Motiejūnui dar reikia laiko, kad po ilgesnės pertraukos pajustų žaidimo ritmą ir komandoje atrastų savo vaidmenį. Nėra lengva, bet žinau, kad jis yra optimistiškai nusiteikęs ir kaip visada įdeda daug darbo. Tikiu, kad jis rungtyniaus vis geriau.
– Kokiais bruožais turi pasižymėti aukščiausio lygio treneris?
– Pirmiausia aukšto lygio treneris privalo turėti aiškius gynybos principus. Juos žaidėjai turi puikiai suprasti ir įgyvendinti. Žaidėjai turi dirbti visa jėga ir pasitikėti treneriu, bet tai gali daryti tik tada, jeigu jie supranta taisykles ir visiems aišku, kas ir už ką yra atsakingas.
Antras dalykas – treneris turi būti lankstus ir laiku bei efektyviai reaguoti į besikeičiančią situaciją aikštėje. Geras strategas turi mokėti pakeisti rungtynių planą, jei to reikia.
Trečias dalykas – komunikacija. Tai turbut vienas iš svarbiausiu „punktų“ trenerio braiže. Jis turi elgtis natūraliai, turi mokėti surasti kontaktą su žaidėjais, turi mokėti jiems viską išaiškinti ir nebijoti prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Treneris privalo mokėti pripažinti klaidas, jei jų padaro. Žaidėjai turi pajusti, kad pasitiki treneriu, nes tiki jo žiniomis.
– Kiek svarbus yra komandos „mikroklimatas“?
– Tai yra labai svarbu. Tai savotiškas X faktorius, kuris gali lemti rungtynių baigtį, kai žaidžia panašaus pajėgumo komandos. Europoje krepšininkų tarpusavio santykiams skiriamas didesnis dėmesys nei NBA, kur žaidėjai gyvena savo gyvenimą – jie dažniau būna atskirai. Europoje krepšininkai daugiau laiko leidžia su komandos draugais kelionėse, už aikštės ribų.
Labai gerai, jei treneris turi humoro jausmą. Taip jis gali nuimti įtampą. Treneris privalo būti savimi. Jei jis emocingas, nereikia slopinti emocijų. Aišku, reikia jausti ir žinoti, kada tos emocijos gali pakenkti.
– Kodėl labai mažai trenerių dirba stipriuose Europos klubuose?
– Manau, kad mūsų treneriams reikėtų daugiau dalyvauti įvairiuose tarptautiniuose renginiuose, stovyklose, daugiau megzti kontaktų užsienyje, dalintis informacija ir tokiu būdu padėti vienas kitam. Negalima užsidaryti ir nesidalinti savo patirtim ir žiniomis su kolegomis iš savo tėvynės. Mes įpratę konkuruoti aikštėje, bet už jos ribų visi turime būti kolegos, gerbti vienas kito darbą, nebijoti vienas kitų pasiklausti ir kalbėti apie idėjas. Jei lietuvis tampa kurio nors pajėgesnio klubo treneriu, jis turi pasitikėti tautiečiu ir pakviesti jį dirbti savo asistentu. Tai būtų tik pirmas žingsnis. Reikia daugiau pasitikėti vienas kitu.
