Trečiąjį savo metinį pranešimą Seime prezidentė D.Grybauskaitė skaitys šiandien. Lietuvoje prezidento pranešimai paprastai susilaukia reikiamo, gal net su kaupu dėmesio, tokio dėmesio tikrai nestokojo pirmieji D.Grybauskaitės pranešimai Seime papildomai, kaip atrodo, dar ir dėl daugelį suerzinusios, o kitiems patikusios šiurkštokos retorikos (vieni galėjo sakyti, jog prezidentė kalba nevyniodama žodžių į saldainio popieriukus, kiti įžiūrėdavo vos ne plūdimosi tendencijas). Kita vertus, jeigu anais atvejais buvo galima daugiau ar mažiau sėkmingai prognozuoti pranešimo tematiką ir pagrindines tezes (viena iš sudedamųjų čia buvo – forsuotas populizmas, kovos su korupciją lozungai, išskirtinis dėmesys teisėsaugos problematikai), tai šįkart nuspėti prezidentės apsisprendimus dėl to, ką tokiame pasisakyme reikėtų apibendrinus pasakyti, o ir ką nutylėti, yra daug kebliau, skendi miglose. Neatmestina galimybė, jog dabartinis pranešimas bus labiau iškalbingas savo nutylėjimais nei pasakytais dalykais, nes situacija yra pakankamai delikati, pritvinkusi pagiežos, o prezidentei – nesunku įsivaizduoti – nesinori provokuoti aistras beatodairiška kaišiojant ranką į širšių lizdus. Galimas daiktas, banalumas šįkart nebūtį pati blogiausia išeitis, leidus suprasti, jog valstybė yra valdoma dažniau remiantis kitais svertais nei pranešimais ar ritualiniai užkeikimais. Kita vertus, kiekvieną kartą iš naujo iškyla ne iki galo atsakytas klausimas – kaip rimtai turėtume į visa tai žiūrėti, kokiam žanrui reikėtų priskirti tokį prezidentinį pasisakymą: ar tai yra tik rutininis politinio spektaklio įvykis, kurio nėra reikalo pernelyg sureikšmint, ar, tarkime, užaugintų per metus idėjų derliaus iškilmingas išstatymas apžiūrai, programinių išteklių demonstravimas, drauge nubrėžiant gaires ateičiai, ar dar kažkas?
Jeigu prezidentei norėjosi padaryti didelį įspūdį, tai reikia pripažinti, jog šūvis buvo iššautas per anksti ir ne vietoje. Be jokios abejonės prezidentė iš Seimo tribūnos neišdrįs kalbėti taip atvirai, ryžtingai ir pakankamai išmintingai (bent mano požiūriu), kaip ji sau leido papostringauti neoficialiai aptarinėdama reikalų padėtį susitikime su išeivijos atstovais Čikagoje.
Taigi, ar nėra taip, jog dabar esame įpareigoti D.Grybauskaitės diskurse skirti oficialaus ir neoficialaus kalbėjimo lygmenis, dėmesio svorio centrą perkeliant, kažko daugiau tikintis ir labiau sureikšminant pastarąjį atvejį. Kita vertus, jeigu tai būtų tiesa, tokio statuso žmogaus kaip prezidentė kalbėjimo galimybės nebūtų praplėstos, neva vieną kalbėjimo tipą papildant kitu, bet – priešingai – susiaurinamos, nes oficialus diskursas aptartu atveju yra nuvertinamas, nureikšminamas, prilyginamas apsimestiniam kalbėjimui, kaukės dėvėjimui. Demokratija, reikia manyti, vis tik yra tiesinis judėjimas, o bet koks erdvės iškreivinimas kenkia demokratijos idėjos grynumui.
Toks prezidentinis pranešimas Seime idealiu atveju galėtų tapti paties prezidento paprasčiausiu saviidentifikacijos aktu, kai be didelio politinio manevravimo, nesivaikant dividendų ir reitingų, aukščiausią politinį postą užimantis žmogus išsakytų savo požiūrį ir vertinimus apie prabėgusių metų įvykius, ištikusias negandas arba lydėjusią sėkmę. Tačiau tokio paprastumo, kaip atrodo, nematysime ir negirdėsime kaip savo ausų.
