Viename neoficialiame pokalbyje Švedijos banko Lietuvos padalinyje aukštas pareigas einantis darbuotojas tryško optimizmu – švedai į Lietuvą permeta didelius pinigus.
Tai reiškia, kad kapšas paskoloms atrišamas. Kolegė, kuri tvarkėsi reikalus keliuose švediškos kilmės bankuose, stebėjosi dėl pasikeitusio bankų darbuotojų požiūrio į klientą, taip pat dėl jų įkyrumo ir familiarumo. „Jie mane vadino vardu ir intensyviai siūlė skolintis. Nesuprantu, kas nutiko?“ – stebėjosi ji.
Scenarijus, rašytas prieš krizę, yra iki kraujo pažįstamas. Lietuvoje šeimininkaujantys skandinaviški bankai čia vėl regi aukso kasyklas. Dėl Baltijos šalių paskolų portfelių rizikos dar prieš pusantrų metų buvę vieni sunkiausiai besiverčiančių visoje Europoje, šiuo metu jie neįtikėtinai gerai uždirba. Pirmąkart per penkiolika metų jie raško tokius vaisius.
Štai „Swedbank“ akcijos nuo pernai kovo pabrango beveik šešis kartus, SEB per tą patį laikotarpį savo rinkos vertę padidino daugiau kaip tris kartus.
Nenuostabu, nes Baltijos šalys sparčiai atsigauna. Estai ruošiasi euro įvedimui, Latvija sulaukė didelės tarptautinės paramos, Lietuvą iš balos traukia skolinti pinigai. Šalys vėl masina investuotojus. Todėl suprantama, kad bankai mato gerą terpę užsidirbti. Anot analitikų, kreditų kokybė Baltijos šalyse pasitaisė greičiau nei tikėtasi, todėl smarkiai sumažėjo blogų paskolų skaičius.
Beje, švedams ant kulnų lipa kiti šiaurės bankai. Norvegų „DnB NOR“ pas mus mato „gero uždarbio ateityje potencialą“. Jie mano, kad šiuo metu „geras laikas stiprinti savo pozicijas“. Ilgai trypę ant slenksčio, Suomijos „Pohjola Bank Oyj“ vos prieš dvi savaites irgi atidarė biurą Lietuvoje.
Bankai, kuriems rūpi savas kailis ir kapšas, vėl gali timptelėti mus į dugną. Dar neseniai Tarptautinio valiutos fondo ekonomistai tvirtino, kad Švedijos bankai, išprovokavę kreditavimo pakilimą Baltijos šalyse, paliko vietos visuomenę skursti ir bankrutuoti. Jų nuomone, jeigu nebūtų buvę kreditavimo pakilimo, tokio masto skurdas, koks dabar pastebimas šiose šalyse, nevyrautų.
Nors kreditavimo pakilimas ir palaikė sparčią ekonomikos plėtrą, po jos sekęs nuosmukis buvo neįtikėtinai didelis – gerokai didesnis nei šalyse, neišgyvenusiose tokio kreditavimo pakilimo.
Esu daug girdėjusi apie Lietuvoje taikytas skurdinimo priemones. Ir galiu vardyti bendrovių vadovus, kuriems po tokių priemonių neatlaikė širdis.
Užblokuotos sąskaitos – tai tik perliukai. Kelias dienas pavėlavęs atsiskaityti su vieno banko išperkamosios nuomos bendrove, stambios transporto įmonės vadovas išvydo apsaugos vyrukus, užblokavusius įmonės vartus, pro kuriuos į maršrutą negalėjo išvažiuoti nė vienas vilkikas. Nieko nuostabaus, kad po kurio laiko į garsaus verslininko duris pasibeldė bankroto šmėkla.
Pastaruoju metu bankai panašiai dirba ir nekilnojamojo turto versle. Liudininkai kalba apie nešvarius žaidimus, primenančius tuos, kurie prieš kelis dešimtmečius žaisdavo „berniukai“, periminėję valstybinį turtą. Varžytinėse pardavinėjamo turto pirkėjas iš karto aiškus – pats bankas, nes surašomos tokios varžytinių sąlygos, kad kitiems nupirkti tą iš nemokaus bėdžiaus perimtą ir iki minimumo nuvertintą turtą nėra jokių galimybių. Gerokai pabrangęs jis atiteks naujam banko klientui.
