Porinkiminę naktį A. Paleckis pasirašė susitarimą Vilniaus miesto savivaldybės taryboje sudaryti ”švaros koaliciją” su Tėvynės sąjunga ir Liberalų sąjūdžiu, tačiau netrukus jį sulaužė, sudarydamas koaliciją su R. Paksu.
Netrukus iš pačių socialdemokratų tarpo ėmė plisti versijos apie keistą, beveik mistinį A. Paleckio ir R. Pakso ryšį. Kuo labiau apie tai mąstau, tuo daugiau iškyla analogijų. Kyla klausimas: ar politinės karjeros Paleckio scenarijus nėra tik Pakso scenarijaus dublis? Tik su tuo skirtumu, kad šį kartą jau nebe dešiniųjų, bet kairiųjų sisteminėje partijoje?
Atsitiktinis tai scenarijus ar ne?
Pakso politinio skrydžio istorijos
Pakso karjera Tėvynės sąjungoje stulbinanti. Buvęs sovietinės sukarintos organizacijos karininkas, berods, dalyvavęs neaiškioje ir iki šio neišpainiotoje šios organizacijos turto išnykimo istorijoje, tapęs verslininku, darančiu pinigus Gazpromo valdomoje Rusijos šiaurėje, dar skambėjęs grynųjų pinigų gabenimo į Lietuvą istorijoje, staiga atsiranda dešiniojoje partijoje. Čia jis akimirksniu padaro svaiginančią karjerą. Tiek tapęs Vilniaus meru, tiek Lietuvos ministru pirmininku, labiausiai rūpinosi viešaisiais ryšiais. Tuo tarpu jo perimta valdyti valstybė skendėjo giliausioje per visą savo gyvavimą krizėje.
Pakso atsistatydinimas iš Tėvynės sąjungos – apskritai buvo didelis viešųjų ryšių šou. Bandė jis skaldyti partiją, bet nepavyko. Tačiau pavyko šiai partijai suduoti skaudų smūgį, po kurio jos prestižas labai susilpnėjo. Viešojoje erdvėje mažai kas pastebėjo, kad buvęs premjeras paspruko nuo atsakomybės, kurios naštos nepakėlė. Reikėjo spręsti valstybės finansų ir biudžeto krizę, o greta to milžiniško spaudimo akivaizdoje priimti sprendimą dėl „Mažeikių naftos“ akcijų pardavimo. Paksas šias problemas paliko nespręstomis, pagilėjusiomis. Tačiau asmeninį politinį kapitalą iš jų susikrovė.
1999m. Paksas tapo liberalu, tačiau ir šią partiją netrukus turėjo palikti, vėl po skandalingų atsistatydinimų ir parodomųjų šou. Šį kartą partijos dalį atskelti jam jau pavyko.
Visos šios istorijos sukūrė jam ne kokio nors vadybos nevykėlio (o juk tai faktas!), bet kovotojo įvaizdį, kuriuo nusigrindė kelią į Daukanto aikštę. Jo įvaizdžio pagrindas - „elito“ ir „runkelių“ konfrontacijos idėja. Dešinieji jį vadino rusų statytiniu, tačiau toks aiškinimas neplito ar jam žalos nedarė. Kuo labiau R. Paksą puolė žiniasklaida, tuo labiau kilo jo populiarumas. Pakso scenarijus veikė: tauta „elitu“ nebetikėjo.
Po to, kai Konstitucinis teismas nustatė, kad R. Paksas sulaužė priesaiką ir uždraudė jam užimti svarbiausias valstybines pareigas, jis specialiųjų tarnybų žargonu tapo „apsišvietusia korta“. Paksas vis dar blaškosi po Europos teismus, tačiau akivaizdu, kad šešėlyje išliekantys strateguotojai jau suvokė, jog šis įtakos kanalas žlugo. Reikia pakaitalo.
Pakso pakaitalas?
Šį kartą jau kairiųjų sisteminėje partijoje atsirado naujas herojus, savo neprognozuojamu elgesiu, retorika, ir „antielitiška“ retorika, kaip du vandens lašai panašus į R. Paksą. Tiesiog kartais atrodydavo, kad iš stalčiaus ištrauktas tas pats scenarijus ir, nupūtus kelių metų dulkes, paleistas veikti. Herojus jau kitas – jaunesnis, charizmatiškesnis, reikia pripažinti, ir nepalyginamai gabesnis bei geriau išsilavinęs. Šis naujasis herojus pasisakė prieš „elitinį“ meną, „elitinę“ „prichvatizuotą“ spaudą, tvirtino savo gretas Socialdemokratų partijoje ir nuosekliai vedė ją į paksistų glėbį, o jei nepavyks – į liepsningą skandalą ir skilimą. Dabar šis scenarijus ir pildomas.
Garsioji R. Paleckio kalba dalinai perskaityta LSDP taryboje 2007 m. gruodžio 15 d., o po to išplatinta internetu, toli gražu nėra nusikalbėjimų rinkinys, kaip ją daug kas traktavo. Ją išstudijavęs galiu pagristai tvirtinti, jog šios kalbos užtaisas yra perdėm logiškai surėdytas ir tikslingai nutaikytas į R. Pakso elektoratą. Ji tiesiog tobulai surėdyta šiam elektoratui, ir, labai stebėčiausi, jei ją būtų parašęs ne smegenų plovimo (neurolingvistinio programavimo) specialistai, o pats A. Paleckis.
„Abonentai, vainauskai ir kiti landsberginiai – savo poelgiais nuodijantys viešąją moralę ir gyvenimą - mėgaujasi laisve, kuomet jų vieta kalėjime“ – A. Paleckis teigia savo kalboje. Turėdamas galvoje A. Paleckio išsilavinimą ir jo ramų, jei ne flegmatišką būdą, niekaip nepaaiškinsi tokios keistos asmenų, su kuriais jis priešinasi, samplaikos ir tokios retorikos. Tačiau turėdami galvoje kaimiško R. Pakso elektorato mąstyseną, toks kalambūras yra akivaizdžiai tinkamas.
Kalboje yra užsipultas „Lietuvos rytas“. Neatsargumas? Greičiau atvirkščiai – puikiai apskaičiuotas žingsnis, garantuojąs nemokamą „Lietuvos ryto“ dėmesį ir savo įvaizdžio stiprinimą kaip „elito“ puolamo tautos atstovo. Juk taip darė ir R. Paksas.
Užsipuldamas savo partijos vadovybę A. Paleckis taip pat eina R. Pakso keliu. Jeigu socialdemokratai kentės, tai jis turės šansą stiprinti savo rėmėjus partijoje ir gal net pakovoti dėl partijos vairo. Jeigu bus pašalintas – tai laimės kovotojo aureolę ir galimai suskaldys partiją, o į Tvarkos ir teisingumo partijos gretas įsilies kaip labiausiai tikėtinas R. Pakso įpėdinis.
Kieno tai projektas?
Štai koks klausimas galėtų būti keliamas šia proga. Kas suinteresuotas susilpninti pagrindines sistemines Lietuvos partijas ir atverti kelią populistiniam chaosui? Kokios struktūros yra puikiai įvaldžiusios smegenų plovimo ir jų užvaldymo metodus ir pajėgia surašyti tikslingus populistinių veiksmų ir kalbų scenarijus? Kas elitarinės, net nomenklatūrinės prigimties A. Paleckį galėjo „paprotinti“ tapti antielitariniu tribūnu, besisvaidančiu „proletkultinėmis“ jei ne chunveibistinėmis idėjomis?
Atsakymo mes neturime, bet ar jo nepajėgiame nuspėti?
Kęstutis Masiulis yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos frakcijos seniūnas
