Dokumento autoriai, analizuodami Baltijos valstybių energetiką, pažymi kelis svarbius momentus. Pirmiausia, jų požiūriu, Lietuva, Latvija ir Estija, nors ir yra Europos Sąjungos narės, vadinamos „energetinėmis salomis“, šioje srityje ypač priklausomomis nuo Rusijos. Antra, Baltijos šalys pakankamai aktyviai (net Europos kontekste) stengiasi perlaužti susiklosčiusią situaciją, tačiau tai nėra paprasta padaryti ir todėl, kad jose veikia tam tikros interesų grupės (daugiausia energetiniai tarpininkai), kurias visiškai tenkina esama reikalų padėtis. Trečia, Baltijos energetikos rinkos liberalizacija „ant popieriaus“ (teisinių normų lygmenyje), Žako Deloro instituto ekspertų nuomone, kol kas gerokai atsilieka nuo praktinių pasiekimų šioje srityje (pavyzdžiui, bendras regioninis Visagino atominės elektrinės projektas susidūrė su politinėmis kliūtimis ir yra beveik žlugęs, o be jo išeiti iš Maskvos kontroliuojamos elektros sistemos BRELL Baltijos valstybėms bus labai sunku).
Kalbant konkrečiai apie Lietuvą, pažymėtinas jos entuziazmas Trečiojo ES energetinio paketo įgyvendinimo srityje, pertvarkant nacionalinį dujų ūkį: pasirinktas ir aktyviai realizuojamas griežčiausias variantas, o realios alternatyvos rusiškoms dujoms, išskyrus tik statomą suskystintų dujų terminalą (SDT), vis dar nėra. Be to, studijos autoriai perspėja, kad suskystintų dujų rinka yra nenuspėjama (jau nekalbant apie tokių stambiausių jų tiekėjų kaip Kataras ilgalaikio stabilumo problemą) ir gali atsitikti taip, kad sumažinti savo išlaidas energetikai turint SDT Lietuvai nepavyks. Tuo pat metu skalūnų dujų gavybos perspektyvos irgi yra miglotos, nors jos ir galėtų užimti tam tikrą vietą šalies energetiniame balanse. Pagaliau net „Mažeikių naftos“ pardavimas Rusijos investitoriui (ir atitinkamai „Družbos“ naftotiekio darbo atnaujinimas), Europos analitikų teigimu, negarantuoja, kad benzino kainos Lietuvoje sumažės, kadangi gamykla galimai užsiims tik eksportu. Be to, jų nuomone, šiandien Rusijai šis sandoris jau ne toks įdomus kaip anksčiau, nes dabar Maskva aktyviai plėtoja savo uostų Baltijoje naftos perdirbimo ir eksporto potencialą.
Šiame gana niūriame kontekste Žako Deloro institutas siūlo Lietuvai, Latvijai ir Estijai mažiausiai tris dalykus. Pirma, jos dėl energetikos yra priverstos vesti sudėtingą dialogą su Rusija ir ES (Europos Komisija), dalyvavimas kuriame ypač svarbus. Tai, žinoma, nepradžiugins Maskvos ir gali tik dar labiau paaštrinti jos santykius tiek su Baltijos valstybėmis, tiek su visa Europos Sąjunga. Tačiau jeigu Europa iš tikrųjų nori, kad tokios jos iniciatyvos Europos energetikos rinkos liberalizavimo srityje, kaip Trečiasis energetinis paketas, įgautų pagreitį, o Baltijos šalys nesijaustų paliktos likimo valiai, ES verta įsijungti į Baltijos šalių derybų su Rusija procesą be kokių nors abejonių.
Antra, akivaizdu, kad įvairiems infrastruktūriniams ir kitiems energetikos projektams realizuoti Baltijos regione (pavyzdžiui, Lietuvos ir Lenkijos dujotiekis ir elektros tiltas, jau nekalbant apie regioninį SDT ir atsinaujinančią energetiką, taip pat kad Lietuva, Latvija ir Estija atsikratytų „energetinių salų“ vardo) yra reikalingi pinigai ir nemaži. Ką tik išgyvenusios gilų ekonominį nuosmukį Baltijos valstybės tokių lėšų neturi. O stambios paskolos tokioje situacijoje gali sukelti grėsmę jų atsinaujinusiam ekonomikos augimui. Kaip teigia Žako Deloro instituto ekspertai, ES ir vėl turi padėti, jeigu, žinoma, Briuselis iš tiesų svajoja apie vieną Europos energetikos rinką.
Trumpai tariant, kaip rašoma dokumente, „suprantama, kad be institucinės ir finansinės Europos pagalbos, siekiant integruoti Baltijos energetinę infrastruktūrą ir diversifikuoti regiono valstybių energijos šaltinius, Baltijos šalys negalės tapti realiomis bendros energetinės ES rinkos dalyvėmis“.
Na, ir trečia. Tam, kad kovoje dėl energetinės nepriklausomybės būtų pasiekta pergalė, Lietuva, Latvija ir Estija privalo ne tik tikėtis Europos paramos, bet ir daugiau bei konstruktyviau bendradarbiauti tarpusavyje. Kaip sakoma, ES pagalba tikėk, bet pats netingėk. Tuo metu, kaip pažymėjo Žako Deloro instituto analitikai, „iki paskutinio momento bendradarbiavimo Baltijoje sėkmė buvo ribota, kadangi trys valstybės dažnai konkuruoja tarpusavyje dėl ES finansų ir teisės realizuoti savo teritorijoje projektus, susijusius su sinergetine integracija ir diversifikacija“. Anksčiau minėtas Visagino atominės elektrinės projektas ir kova dėl regioninio SDT terminalo yra ryškūs tokios neproduktyvios konkurencijos ir nesugebėjimo susitarti pavyzdžiai. Kitaip tariant, šiandien Baltijos valstybės pirmiausia žiūri į save, o rezultatas – Maskvos energetinė sėkmė.
Apibendrinant galima teigti, kad Žako Deloro instituto paruoštas dokumentas išsiskiria adekvačiu Lietuvos, Latvijos ir Estijos politinių, ekonominių ir energetinių realijų supratimu. Taip pat negali nedžiuginti tas faktas, kad Briuselio sprendimų priėmimo centrui artimi ekspertai yra už aktyvesnę institucinę ir finansinę ES poziciją energetikos klausimais, susijusiais su Baltijos šalių energetiniu saugumu. Kad jų žodis ir Briuseliui į ausį!
