Pusantro opozicionieriaus parlamente
Žinoma, jokios revoliucijos Baltarusijoje neįvyko. Faktiškai į parlamentą, kurį sudaro 110 narių, buvo įleisti tik du valdžiai oponuojantys asmenys, tačiau, kita vertus, tai dviem opozicionieriais daugiau nei anksčiau. Taip pat būtina paminėti, kad iš šių valdžios oponentų tikru opozicijos atstovu galima pavadinti tik vieną – Aną Konopackają. Ji priklauso Suvienytojai pilietinei partijai. A. Konopackaja yra verslininkė, turinti juristės išsilavinimą.
Kita rinkimus laimėjusi kandidatė, priskiriama prie opozicijos atstovų, yra Jelena Anisim. Tiesa, ji nepriklauso jokiai politinei partijai. J. Anisim žinoma kaip filologė, aktyvi baltarusių kalbos puoselėtoja. Ji yra Pranciškaus Skorinos baltarusių kalbos draugijos pirmininko pavaduotoja.
Atsižvelgiant į tai, kad tik A. Konopackaja atstovauja tam tikrai politinei jėgai, o J. Anisim greičiau galima pavadinti pilietine aktyviste, kurios interesų laukas yra susijęs su baltarusių kalbos ir kultūros puoselėjimu, realiai dabartiniame Baltarusijos parlamente bus pusantro opozicionieriaus (turint omeny politinių opozicinių jėgų atstovavimą).
Vis dėlto tai, jog opozicijos atstovai pagaliau pateko į parlamentą, leidžia tikėtis, kad valdantysis Baltarusijos režimas yra pasirengęs švelnėti. Pati Suvienytoji pilietinė partija įvertino savo atstovės patekimą į parlamentą kaip tam tikrą pergalę. Jos atstovai kalba, kad A. Konopackajos dalyvavimas parlamento veikloje leis „formuoti naują politinę darbotvarkę“. Panašu, kad dabar ši Suvienytosios pilietinės partijos atstovė pozicionuojama ir kaip galima opozicinė alternatyva A. Lukašenkai kituose prezidento rinkimuose.
Kita vertus, tam tikras Baltarusijos opozicijos optimizmas atrodo naiviai. Niekas neturi didesnių iliuzijų dėl baltarusiškų rinkimų proceso. Opozicinės jėgos sutaria, kad rinkimų rezultatai yra klastojami, skelbiant iš anksto numatytus „nugalėtojus“. Todėl ir opozicijos atstovai pateko į parlamentą ne be valdžios žinios. Čia galima pasvarstyti: kodėl abu įleisti į parlamentą valdžios oponentai yra moterys? Ne paslaptis, jog A. Lukašenka pasižymi tradiciniu patriarchaliniu mąstymu. Tai reiškia, kad jis nevertina moterų rimtai, ypač politikoje. Žinoma, čia yra tik prielaida, bet greičiausiai moterys opozicionierės atrodo jam ne tokios pavojingos kaip vyrai opozicionieriai. Jis nelaiko jų rimtomis varžovėmis.
Suprantama ir tai, kad du balsai nieko nepakeis, tad apie realius politinius pokyčius Baltarusijos gyvenime kalbėti irgi netenka.
Vis dėlto esminis klausimas – kam A. Lukašenkai ir jo aplinkai prireikė opozicijos atstovų parlamente? Čia galima įvardinti kelis realiausius tikslus, kurie, beje, neprieštarauja vieni kitiems. Toliau apžvelkime juos kiek plačiau.
Galimas tikslas: suskaldyti opoziciją
Įsileidusi opozicijos atstovų į parlamentą, Baltarusijos valdžia įstūmė visą baltarusišką opoziciją į keblią padėtį. Viena vertus, opozicijos jėgos vieningai teigia, kad rinkimų rezultatai yra falsifikuojami. Tokioje situacijoje logiškai atrodytų, jeigu rinkimus „laimėję“ opozicijos atstovai atsisakytų savo mandatų ir nedalyvautų, jų teigimu, neteisėto valdžios organo darbe. Tačiau reikia suprasti, jog ir tokį veiksmą Minskas gali panaudoti savo tikslams. Nėra didesnių abejonių, kad oficialioji valdžia, komentuodama mandatų atsisakymą, teigtų, jog opozicijos atstovai kratosi atsakomybės, demonstruoja nenorą dalyvauti realiame šalies valdyme, o jų vienintelis tikras tikslas – kelti triukšmą. Kitaip sakant, šioje situacijoje oficialusis Minskas yra užėmęs patogią win-win padėtį (t. y. laimi strateginį žaidimą bet kuriuo atveju).
Suprantama ir tai, kad vienų opozicijos atstovų įleidimas į parlamentą (ir neįleidimas kitų) gali dar labiau suskaldyti Baltarusijos opozicines jėgas. Neliko nepastebėta, jog A. Konopickaja laimėjo savo apygardoje ne tik prieš valdžios kandidatus, bet ir prieš kitą opozicijos atstovę Tatjaną Korotkevič. Čia būtina paminėti, kad T. Korotkevič iš esmės yra žinomesnė ir populiaresnė nei A. Konopackaja. Ji atstovauja opoziciniam judėjimui „Kalbėk tiesą“. Be to, T. Korotkevič yra buvusi kandidatė į prezidentus. „Atidavusi“ pergalę silpnesnei opozicijos kandidatei Baltarusijos valdžia savotiškai parodė T. Korotkevič jos vietą.
Tačiau šiandien panašu, kad „laimėję“ opozicijos jėgų atstovai vis dėlto nusprendė įsitraukti į valdžios žaidimą ir priimti jiems suteiktus mandatus. Kaip minėta, „laimėjusių“ jėgų atstovai vertina tai kaip truputį prasidariusį galimybių langą, kuris leistų bandyti pateikti opozicines pažiūras ir opozicinę darbotvarkę platesnei auditorijai. Žinant dabartinio Baltarusijos režimo būdą, šios viltys gali atrodyti gana naiviai, tačiau, kaip sakoma, pagyvensim – pamatysim.
Galimas tikslas: pasiųsti signalą Vakarams
Opozicijos atstovų įsileidimas į parlamentą gali būti vertinamas ir kaip aiškus pozityvus signalas Vakarų pasauliui. A. Lukašenka stengiasi šiandien pasinaudoti aktualia geopolitine padėtimi. Mūsų regione visas Vakarų pasaulio dėmesys yra prikaustytas prie įvykių Ukrainoje (ir Rusijos vaidmens šiame konflikte). Tai irgi galima pavadinti galimybių langu – tik šiuo atveju Baltarusijos valdančiajam režimui ir asmeniškai A. Lukašenkai. Situacija, kai Rusijos politinis elitas pamynė tarptautinės teisės normas ir pasirinko atviros konfrontacijos su Vakarų pasauliu strategiją, leido A. Lukašenkai stipriai pagerinti savo įvaizdį. Tapo aišku, jog jis jau nebe „paskutinis diktatorius“ Europoje, be to – tikrai ne pats pavojingiausias. Čia pat verta paminėti, kad A. Lukašenka sugebėjo laiku pasiūlyti ir taikdario bei tarpininko paslaugas Ukrainos konflikto kontekste. Žinoma, Minsko susitarimai neįstengė kokybiškai paveikti sudėtingos situacijos Donbase, tačiau jie tapo tam tikru asmeniniu A. Lukašenkos laimėjimu.
Būtinybė siųsti pozityvų signalą Vakarams irgi atsirado dėl aktualių Rusijos veiksmų. A. Lukašenkai nelabai rūpėjo, kaip jį vertina už vakarinės Baltarusijos sienos, tačiau mažai prognozuojami Maskvos veiksmai privertė sunerimti ir šios šalies lyderį. Verta prisiminti, jog Minskas taip ir nesuformavo aiškios pozicijos Krymo klausimu. Baltarusija vienu metu stengėsi išlaikyti gerus santykius tiek su Maskva, tiek su Kijevu.
Žinoma, Baltarusija vis dar pristatoma kaip strateginė Rusijos partnerė. Tačiau likti vienui vienam su Maskva Minskui šiandien akivaizdžiai nejauku. Vienintelis dalykas, kuris tikrai baugina A. Lukašenką, – pavojus prarasti valdžią. Galima numanyti, jog Baltarusijos prezidentui nemaloniu siurprizu tapo po Krymo aneksijos ir įvykių Donbase atliktos visuomenės nuomonės apklausos rezultatai, kurie parodė, kad didžioji dauguma šalies gyventojų nestotų jos ginti. Tai reiškia, jog Rusija panorėjusi gali gana lengvai paversti Baltarusiją dar viena savo gubernija, o kartu ir nušalinti A. Lukašenką.
Baltarusijos valdžia bando paveikti esamą situaciją. Į oficialų diskursą vis labiau įsiveržia nacionalinė baltarusiška tema, nors anksčiau A. Lukašenkai parankesnis buvo sovietinio pobūdžio internacionalizmas ir „amžinos draugystės“ su Rusija leitmotyvas. Beje, šios naujos politinės srovės kontekste aiškesnis tampa ir J. Anisim įleidimas į parlamentą.
Belieka paminėti, jog šiandien dialogo su Vakarais patrauklumą, žiūrint Minsko akimis, didina ir sudėtinga ekonominė padėtis Rusijoje. Maskvai tampa vis sunkiau pirkti savo sąjungininkų lojalumą. Artimiausiu metu pinigų tam gali jau neužtekti, o tai reiškia, kad Minskas rizikuoja prarasti „strateginės draugystės“ su Rusija pranašumus, vis labiau ryškėjant tokių artimų santykių trūkumams.
