Seime šią savaitę vyko apskritojo stalo diskusija „Litvinizmas: kilmė, įtaka ir iššūkiai baltarusių ir lietuvių santykiams“.
„Litvinizmas yra istorinis ir politinis reiškinys, susijęs su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) palikimu. Šis palikimas bent dviem tautoms – lietuviams ir baltarusiams – yra labai reikšmingas, formuojant nacijų etnopolitines tapatybes. Abi jos pretenduoja į LDK paveldą“, – kalbėjo Ateities komiteto pirmininkas, liberalas Raimundas Lopata.
Pasak jo, lietuviams nekyla klausimų, kad LDK kūrė lietuviai, kunigaikščiai buvo lietuviai ir kad jie šnekėjo lietuviškai.
„Tačiau yra ir kita pusė. Kokia gi ta kita pusė? Buvo rusėnų etnosas, kuris istorijos tekmėje davė daug ką dabartiniams baltarusiams ir ukrainiečiams. Kaip mes suprantame, Baltarusija, kuri bando save ugdyti per LDK palikimą, išties nueina į tam tikrus kraštutinumus, kurie lietuviams atrodo pavojingi“, – dėstė R. Lopata.
Politiko teigimu, tam tikroje, nors negalima tiksliai pasakyti kokioje, baltarusių visuomenės dalyje svyruojama nuo švelnaus litvinizmo iki radikalaus, reikalaujančio Vilniaus.
R. Lopata nagrinėjo ir litvinizmo sąvoką. Jis pradėjo nuo to, kad litvinais lenkai vadina lietuvius.
„Mes, lietuviškai kalbantys lietuviai, ir esame litvinai. Ne lietuvysai, nei žmudzinai, o lietuviai. Bet tie lietuviai po polsku – litvinai. Ar ne taip? Jei ir tuo metu rusėniškai, ir šiuo metu baltarusiškai kalbantys nori būti lietuviais LDK prasme, iš esmės viskas tvarkoje. Bet kartu reikia labai aiškiai suprasti, kad litvino pirminė ir galiojanti reikšmė – lietuviai, baltai. O slaviška LDK litvinų dalis galėtų vadintis rusėnais. Pati pretenzija į lietuviškumą turi būti aiškiai suprasta“, – aiškino politikas.
Pasak jo, litvinizmo problema jaučiama ir praktiškai. Pavyzdžiui, noras turėti baltarusiškus pasus su vyčiu.
„Šį klausimą taip pat reikėtų pagvildenti, kaip mes tai turėtume vertinti. Ar tai tam tikra agresijos forma, ar natūralus bendros istorijos dalykas? Kaip visą tai vertinti, surasti bendrą supratimą – labai svarbu“, – kalbėjo R. Lopata.
„Prisiminkime Lukašenkos žodžius, esą LDK – baltarusių valstybė. Galėtume tvirtinti, kad šis naratyvas yra ir režimo istorinis pasakojimas, sutampantis su kraštutine litvinizmo versija. Ką su tuo daryti?“ – klausė jis.
Politiko tvirtinimu, gana skaitlinga baltarusių visuomenės dalis yra prorusiška, kurios esminis yra „velikaja otečestvenaja vojna“ (rus. „didysis tėvynės karas“).
„Atiduoti tą herbą naudoti jai iš tikrųjų būtų nesusipratimas. Žinoma, tezė, kad LDK buvo baltarusių valstybė, tiesiogiai atitinka ne tik Pozniako, bet ir Putino pasakojimą apie rusų pasaulį“, – sakė R. Lopata.
Bumblauskas užstojo baltarusius
„Noriu šiek tiek užstoti baltarusius. Jie turi teisę į Baltarusijos vaizdinį LDK istorijoje“, – teigė Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas.
Jis minėjo baltarusių istoriką Georgijus Galenčanka, kuris tvirtino, kad nuo XVI a. LDK virto ir į baltarusių valstybę. A. Bumblauskas teigė, kad pirmiausia, išgirdęs šią mintį, neišgirdo esminio žodelio – „ir“ – dėl to buvo pasipiktinęs. Tačiau vėliau pakeitė nuomonę.
„Mums per tą „ir“ prizmę ir reikia kalbėti. Čia nieko nepadarysi, ir baltarusiai turės teisę šnekėti apie Vytį, ir lietuviai turės šiek tiek nuryti šitą piliulę, išmokti naujai Lietuvos istoriją, kuri nebūtų grynai iš kaunietiško šapokinio taško. Mums lietuviams reikia naujai perskaityti ir Vilniaus istoriją, ir Lietuvos istoriją, su vėlyvąja LDK istorija, kuri, pripažinkime, yra mažai lietuviška. Lietuvos metrikoje nėra lietuviškų sakinių.
Tą mums reikės pripažinti, vienaip ar kitaip. Lietuviams reikės daug pamokų atlikti, lietuviai nemoka tų pamokų padaryti, ką rodo nesugebėjimas susišnekėti su Vilniaus ir Šalčininkų lietuviais. „Lietuviais“ tyčiai pabrėžiau, nes jie, kaip žinia, šiek tiek kitokie, kitakalbiai“, – dėstė A. Bumblauskas.
Cichanouskaja: niekada neturėsime teritorinių pretenzijų
Baltarusijos opozicijos lyderė Sviatlana Cichanouskaja teigė, baltarusiai šiandien neturi geresnės draugės, nei Lietuva.
„Vykstant politinėms ir humanitarinėms katastrofoms, mums reikalingi tikri draugai ir stiprūs sąjungininkai. Mums reikia jūsų“, – kalbėjo ji.
Anot S. Cichanouskajos, lietuviškuose naujienų portaluose buvo aptarinėjami nežinomų provokatorių teiginiai, kurie žemina Lietuvą ir lietuvius.
„Patikinsiu jus, kad tokių antilietiviškų teiginių Baltarusijos visuomenėje nėra daug ir jie nėra reikšmingi. Provokatorių teiginiai yra absurdas ir kelia pasipiktinimą. Jie prieštarauja pagrindiniams demokratijos principams ir nacionaliniams Baltarusijos interesams“, – sakė Baltarusijos opozicijos lyderė.
„Mes neturime ir niekada neturėsime jokių teritorinių pretenzijų Lietuvai. Lietuvos teritorija ir Lietuvos valstybė priklauso tik lietuviams. Jokių klausimų čia nekyla“, – pridūrė ji.
S. Cichanouskaja teigia suprantanti kilusi pasipiktinimą Lietuvoje. Ji siejo provokacijas su Rusija ir Lukašenkos režimu. Opozicijos lyderė teigė, kad padės Lietuvos institucijoms identifikuoti „Lukašenkos agentus“.
„Dar kartą prisiminkime, kad režimas ir baltarusiai nėra tas pats. Mes esame priešai. Režimas paskelbė karą prieš mūsų žmones“, – teigė S. Cichanouskaja.
Baltarusijos opozicijos lyderė taip pat teigė suprantanti Lietuvoje svarstomus siūlymus uždaryti sieną su Baltarusija, bet pabrėžė būtinybę palikti humanitarinį koridorių nuo Minsko režimo bėgantiems asmenims.
„Nėra kito pasirinkimo, jei norime išgelbėti gyvybes ir išsaugoti laisvę“, – sakė S. Cichanouskaja.
Apie galimą sienos su Baltarusija uždarymą Lenkijoje ir Baltijos šalyse imta svarstyti, kai į šią šalį persikėlė keli tūkstančiai Rusijos samdinių grupuotės „Wagner“ narių, tačiau žuvus jos vadams dalis šios privačios grupuotės samdinių išvyko iš Baltarusijos.
Niekas neremia litvinistų?
Politinio tyrimo instituto „Politinė sfera“ direktorius Andrejus Kazakevičius teigė, kad diskusijoms dėl litvinizmo pagrindo davė ir išaugusi baltarusių migracija į Lietuvą. Anot jo, jeigu anksčiau Lietuvoje gyveno apie 5 tūkst. baltarusių, dabar šis skaičius išaugo iki maždaug 60 tūkst.
„Tai svarbus veiksnys tiek Lietuvos vidaus, tiek užsienio politikai. Šiame kontekste ir reikia diskutuoti apie mūsų istoriją, baltarusių identitetą“, – kalbėjo A. Kazakevičius.
Anot jo, litvinizmo terminas dažnai pateikiamas politinėse diskusijose, tai pateikiama, kaip kažkoks judėjimas ar filosofija.
„Greičiausiai taip nėra. Vartojami įvairūs apibrėžimai, kas yra litvinizmas. Kad tai ir baltarusiškas nacionalizmas, netgi šovinizmo ar fašizmo atmaina. Taip pat kalbama, kad šios idėjos neva remiasi kažkokiais sociologiniais tyrimais, neva 40 proc. baltarusių tai palaiko. Bet pats terminas toks išplautas, toks neaiškus, kad tyrimus būtų padaryti sunku“, – dėstė A. Kazakevičius.
Jo teigimu, litvinizmo terminas baltarusių visuomenėje naudojamas labai skirtingomis reikšmėmis. A. Kazakevičiaus tvirtinimu, neretai šiuo terminu įvardijamas tiesiog domėjimasis LDK, Abiejų Tautų Respublikos istorija, bajorų giminėmis ir pan.
„Yra litvinų, kurie užsiima būtent baltarusių nacionaliniu naratyvu, nes baltarusiai kai kam per daug rusiškas, per daug slaviškas pavadinimas. O radikalios versijos, kurios buvo įvardintos 1990-aisiais, kad net reikia atskirti baltarusius ir litvinus.
Pats terminas litvinizmas yra įvairialypis, fragmentiškas, kažkokių idėjų, kultūrinių, politinių tendencijų rinkinys. Taip įsivelia daug painiavos diskusijoje ir tarpusavio supratime tarp tų pačių lietuvių ir baltarusių“, – kalbėjo A. Kazakevičius.
Pasak jo, rusiškajame naratyve litvinizmas suprantamas, kaip bandymas sunaikinti trijų slavų tautų – rusų, baltarusių ir ukrainiečių – bei „didžiosios Rusijos“ istorinę ir kultūrinę vienybę.
„Jeigu mes kalbame apie diskusiją tarp Lietuvos ir Baltarusijos istorikų, tarp intelektualų, mums būtų labai svarbu apibrėžti, kas čia yra problema Lietuvos tautinei tapatybei ir kaip baltarusiai žiūri į LDK. Deja, mes dabar tokio apibrėžimo neturime“, – dėstė A. Kazakevičius.
Anot jo, galbūt keliamą problemą reikėtų nagrinėti per istorinį revizionizmą, kuriuo užsiima dalis baltarusių, ir per tai bandyti suprasti tas problemas, kurios gali atsirasti baltarusių ir lietuvių santykiuose.
„Gal reikėtų įkurti kažkokią diskusijų aikštelę tarp mūsų ir jūsų istorikų, kurie platesniame kontekste šias problemas nagrinėtų. Nes jei mes litvinizmą suprasime labai siaurai, kaip lietuvybės neigimą LDK, nerasime tarp istorikų tokių, kurie tokią idėją remtų ar jos laikytųsi“, – kalbėjo A. Kazakevičius.
Litvinizmas ir Lukašenka – du priešingi poliai
Lietuvos istorijos instituto vadovas profesorius Alvydas Nikžentaitis sako, kad reikia atskirti litvinizmo istoriją ir litvinizmo ideologiją. Istoriko teigimu, litvinizmas istorijoje yra susijęs su bendra lietuvių, lenkų ir baltarusių istorija ir rusėnų vertinimu joje. A. Nikžentaitis pasakojo, kad nekalbėdami lietuviškai, rusėnai ar net lietuvių politiškai asimiliuoti lenkų atstovai tapatybės prasme tapo lietuviais.
To pavyzdžiu gali būti Melniko taikos 1514 metai preambulė, kurią iš LDK pusės pasirašė tik rusėnai, tačiau preambulė prasideda žodžiais: „Mes Lietuviai“.
„Istorines ištakas reikia gerai žinoti, nes dabartiniai litvinizmo šalininkai tokius pasisakymus <...> traktuoja kaip įrodymą, kad dabartinė Baltarusija buvo Lietuva, o visa kita – Žemaitija“, – aiškino A. Nikžentaitis.
Litvinizmas, kaip ideologija, istoriko teigimu, formuojasi vėlyvuoju sovietmečiu. A. Nikžentaičio tvirtinimu, litvinizmo ideologija bandė pagrįsti baltarusių skirtumą nuo rusų ir savo istorinį naratyvą grindė LDK istorija.
„Tada atsirado ir teritorinės pretenzijos iš viso šito dalyko. Bet principas, idėja šitos ideologijos buvo padaryti atskirtį nuo Rusijos“, – pažymėjo A. Nikžentaitis.
Anot jo, Aliaksandras Lukašenka iš pradžių labai bijojo šių idėjų, siejimo su LDK tradicija, visaip stengėsi su tuo kovoti, tačiau vėliau pradėjo tai naudoti savo tikslams. Istorikas sako, kad Minsko diktatorius LDK pradėjo laikyti rusiška valstybe ir traktuoti jos istoriją per sovietinius mitus.
„Jeigu mes pasižiūrėsime, kaip LDK naudojama lukašenkizmo ideologijoje, tai, visų pirma, akcentuojami įvairūs pažangūs reiškiniai, nutylint provakarietišką šios valstybės pobūdį“, – aiškino istorikas.
Kaip sako A. Nikžentaitis, litvinistai nepalaikė lukašenkistų, dalyvavo 2020 m. vykusiuose protestuose, vėliau paliko Baltarusiją.
„Litvinizmas savo prigimtimi yra antilukašenkinė ideologija“, – tvirtino jis.
Pasak A. Nikžentaičio, litvinizmas Lietuvoje matomas tik dėl to, kad mūsų valstybė yra gana maža, o Vilniuje yra pakankamai didelė baltarusių koncentracija.
„Aš šiuo metu nematau jokio pavojaus iš šitos litvinizmo ideologijos“, – tikino istorikas.
Visą diskusijos įrašą galite peržiūrėti čia:
