• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nors gripo epidemija trečiadienį (11.25) rodytame Ludwigo Minkaus balete „Bajaderė“ buvo juntama, tačiau jos pėdsakai nebuvo tokie ryškūs, kaip buvo galima tikėtis. Vienas masiškiausių Lietuvos baleto repertuaro spektaklių buvo parodytas be kupiūrų ir netgi su naujomis pajėgomis – svarbiausius vaidmenis pirmą kartą atliko Anastasija Čumakova-Nikija ir Romas Ceizaris-Soloras.

REKLAMA
REKLAMA

Paslaptingai apšviestame pirmajame paveiksle pasirodžiusi A. Čumakovos herojė į spektaklio audinį įsijungė be didesnių sunkumų – Nikijos vaidmenį šokėja, kaip skelbia jos biografija, buvo parengusi dar Krasnojarsko baleto trupėje. Jos šokis ir vaidyba buvo kaip visada organiški, pakankamai sklandūs, prie tinkamo įvaizdžio sukūrimo prisidėjo ir kruopščiai parengta sceninė išvaizda. A. Čumakovai pakako ir šventyklos šokėjos santūrumo, ir susikaupimo, nors mizanscenos su Didžiuoju Brahmanu galėtų būti išraiškingesnės. Šokėjos – ir personažo, ir artistės – jausmai pastebimai prasiskleidė pasirodžius Solorui; duetai buvo sušokti pakankamai sklandžiai ir jausmingai – kaip ir dera melodramai.

REKLAMA

Iš pantomimos scenų reikšmingiausia – Nikijos ir Gamzati susitikimas antrajame I veiksmo paveiksle. Sutelktai, santūriai ir oriai atlikusi Gamzati įšventinimo į nuotakas šokį, netrukus sekusiam dialogui su Radžos dukra A. Čumakovos Nikija ateityje galėtų surasti įdomesnių, individualesnių  akcentų – šioje scenoje norėtųsi ryškesnės jausmų dinamikos, kuri galėtų pateisinti spontanišką, nors ir nerealizuotą, durklo smūgį. Tiesa, A. Čumakova pakankamai įtaigiai suvaidino šios scenos finalą, vaizdingai atsikvošėdama iš staiga ją apėmusio žudikiško įkarščio.

REKLAMA
REKLAMA

Išraiškingai artistė sušoko antrojo veiksmo monologą – energingai, su reikiama dramatine įtampa, liūdėdama dėl Soloro išdavystės ir nudžiugdama gavusi pintinę gėlių.

Įdomu buvo stebėti šio lemtingo veiksmo finalą – Didžiajam Brahmanui pasiūlius priešnuodžio, Nikiją nuvilia ne akivaizdus Soloro dėmesys Gamzati, bet individuali dvejonė, galbūt tiesiog kelios akimirkos, kurių reikėjo ryžtingam apsisprendimui. Paskutiniąsias scenas A. Čumakova perteikė raiškiai, su akivaizdžia desperacija, priešnuodžio buteliuką ne paleisdama laisvai kristi žemėn, bet tiesiog sviesdama jį šalin – su panieka Didžiajam Brahmanui ir skaudžiu apmaudu dėl mylimojo išdavystės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

R. Ceizario Soloras atkreipė dėmesį jausmingesniais nei įprasta gestais, siekiu įsigyventi į mylinčio kario charakterį bei muziką – matyti artistinė šokėjo pažanga, nors dar teks paieškoti įtaigesnių štrichų šio herojaus paveikslui. Jo elgsena Radžos rūmuose buvo gana aiškiai motyvuota – R. Ceizario herojus pastebimai priešinosi primetamoms jungtuvėms ir, atrodo, nebuvo nustebintas nuėmus šydą sužėrėjusio Gamzati grožio – visą laiką jos atžvilgiu laikėsi rezervuotai, o netrukus ypač ekspresyviai spruko iš rūmų. Tačiau antrajame veiksme šių svarstymų ir vidinių prieštarų R. Ceizario Soloras lyg ir nebejuto – galbūt rūpinosi, kaip kuo geriau sušokti Grand Pas duetą ir variaciją; kai kuriems Adagio prilaikymams trūko tvirtumo, tačiau variaciją R. Ceizaris pašoko lengvai ir pakankamai sklandžiai, kaip visad mėgaudamasis aukštais, lengvais, pakimbančiais ore šuoliais, ir užbaigdamas ją egzaltuotu, ekspresyviu mostu.

REKLAMA



Romas Ceizaris - Soloras ir Anastasija Čumakova - Nikija. I veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka



Anastasija Čumakova - Nikija, Olga Konošenko - Gamzati. 1 veiksmas, 2 paveikslas. Martyno Aleksos nuotrauka



Anastasija Čumakova - Nikija. 2 veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka


Romas Ceizaris - Soloras. 2 veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka

Antrajame, pačiame spalvingiausiame „Bajaderės“ veiksme gripas praretino tik indų šokio atlikėjų gretas – vietoj įprastai aštuonių šokėjų šoko keturi, tačiau solistų – Margaritos Verigaitės, Eligijaus Butkaus ir Valerijaus Fadejevo – temperamento pakako, kad žaižaruotų visa scena; įsijautimą į gaivališkus muzikos ritmus pajuto net būgnas, trumpam išsprūdęs iš šokėjo rankų, bet žalos meninei epizodo kokybei nepadaręs.

REKLAMA

Gražiai, muzikaliai buvo atliktos keturių bajaderių (Nailia Adigamova, Austėja Butėnaitė, Inga Cibulskytė, Inga Augutytė) scenos, tuo tarpu keturioms Grand Pas šokėjoms kai kada pristigdavo darnumo. Šioje draugėje pirmą kartą teko pastebėti Antaniną Maksimovič, kuri atkreipė dėmesį stropumu ir šokio nuotaika.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gamzati paveikslą kūrė Olga Konošenko - 1 veiksmo 2 paveiksle vaidino įtaigiai, su dramatine įtampa, o 2 veiksme grakščiai pašoko variaciją ir Grand Pas užbaigė raiškiais sukiniais.

Spektaklio debiutantai Šešėlių paveiksle sukūrė reikiamą energetinę įtampą. Patiko akivaizdžiai demonstruojama R. Ceizario-Soloro savigrauža, įdomiai parinkti gestai susiimant už galvos, lyg pranašaujantys jį aplankysiančią viziją, kuri iškils nelaimingo herojaus vaizduotėje po kelių opijaus dūmų.

REKLAMA



Romas Ceizaris - Soloras. 3 veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka

Šešėlių karalystės gripas kol kas nepasiekė – čia susirinko visos 24 kordebaleto šokėjos, kaip visada suteikusios malonių akimirkų savo melancholiškai liūdnu pasirodymu iš už blyškiai apšviestų uolų.

REKLAMA

Šio paveikslo siurprizas – pirmojo Šešėlio variacija, kurią atliko M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivė vienuoliktokė Grytė Dirmaitė – jos pavardę jau spėjo įsiminti aktyviau sekantys Lietuvos baleto raidą. Sudėtingas, ištvermės reikalaujantis šokio tekstas buvo įsisavintas gerai ir jaunosios šokėjos perteiktas su patrauklia jaunatviška energija ir nuotaika – vikriais, lengvais šuoliukais, stabilių arabeskų įstrižaine, gražiomis pozų linijomis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitas Šešėlių variacijas prideramai atliko Olga Konošenko ir Nailia Adigamova; ne vienas „Bajaderės“ recenzentas linkęs stebėtis, kodėl Šešėlių variacijos atliekamos su džiugia nuotaika ir šypsenomis – nors tokias išraiškas lyg ir palaiko muzikos nuotaika, tačiau prie bendrosios minorinės šio veiksmo atmosferos tai akivaizdžiai nedera.

REKLAMA



Nailia Adigamova - Šešėlis. 3 veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka

Įspūdingas buvo Nikijos-A. Čumakovos šešėlio pasirodymas lengvais plaukiančiais judesiais, kurie kiek priminė „Gulbių ežero“ Odetą – tik be rankų-sparnų plastikos. Variaciją su šydu ji atliko pakankamai gerai, o finalui suteikė reikiamos energijos tiksliais ir greitais sukiniais, lygiai kaip ir R. Ceizaris – veržliais, aukštais solo epizodo šuoliais; solistų pastangomis spektaklis baigėsi įtikinama amžinosios meilės apoteoze.



Anastasija Čumakova - Nikija, Romas Ceizaris - Soloras. 3 veiksmas. Martyno Aleksos nuotrauka


REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų