Paskutinę rugsėjo dieną 83-ąjį sezoną pradėjo Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto trupė. Su nuostabiai šilta bobų vasaros diena dėl žiūrovų varžėsi temperamentingas Mikio Theodorakio baletas „Graikas Zorba“, rodytas per patį vidurdienį. Sunku pasakyti, kas nugalėjo: salė buvo artipilnė, tačiau nebraškėjo.
Niko Kazantzakio romano sutrumpinta versija, perpasakojama šokio kalba, pasirodė kiek inertiška, nors spektakliui pirmą kartą dirigavo Modestas Pitrėnas. Įtaigiau skambėjo lyriškosios scenos, o kai kurioms temperamentingosioms vietoms pristigo ryškumo ir aistros.
Tą pat galima pasakyti apie visą spektaklį, kurio dramaturginė linija fragmentiška, o choreografinei formai trūksta labiau išbaigtų plastinių pavidalų. Spektaklyje nemaža masinių šokių, kuriems atlikti reikėtų ir didesnio įsijautimo, ir judesių darnos. Nors, atrodytų, dauguma šokėjų mėgaujasi savo buvimu scenoje, po ilgesnės pertraukos į vientisą, pulsuojančią masę jiems susilieti ne visai pavyko.
Aurelijus Daraškevičius, praėjusį sezoną dėl kojos traumos matytas retokai, „Graike Zorboje“ šoko Jorgą – vaidmenį kūrė apgalvotais, vidinę personažo įtampą pabrėžiančiais judesiais. Pirmą kartą šiame spektaklyje teko matyti Aurimą Paulauską, atliekantį Džono vaidmenį – jis labiau įtikina kameriškesnėse scenose, ypač – su Marina, o jo temperamentas atrodo kiek dirbtinis. Stebina Aleksandro Molodovo – Graiko Zorbos energija ir ištvermė: pagrindinį baleto herojų jis kuria ryškiais štrichais, ekspresyviais šuoliais, o kartais (ypač scenose su Hortenzija) atskleidžia ir subtilesnį, jautresnį savo herojaus pasaulį.
Nepaisant spektaklyje dominuojančių vyriškų personažų, įdomesni, patrauklesni atrodo moteriškieji – gal todėl, kad ir muzikoje jiems skirtos įsimenančios, jaudinančios, kad ir ne tokios išoriškai efektingos melodijos. Mariną šoko Živilė Baikštytė, pozomis, judesiais ir žvilgsniu skleidžianti energiją, patraukiančią ne tik Džono, bet ir žiūrovų dėmesį. Plastiški, muzikalūs jos gestai įtikina stipriais jausmais, prasiveržiančiais nepaisant nepalankių ir dramatišką baigtį pranašaujančių aplinkybių.
Hortenzijos vaidmenį jau keletą sezonų atlieka Rūta Kudžmaitė – jos kuriama nublukusi, savo išorinį patrauklumą bergždžiai mėginanti išsaugoti kurtizanė spektaklį sušildo šviesiomis, kad ir apgaulingomis svajonėmis, kurių kulminacija – rituališka ir kartu graudi vestuvių scena, suteikianti sparnus paskutinėms šio gyvenimo akimirkoms.
Finalinį sirtakį baleto trupės artistams teko kartoti du kartus – tai jau tapo įprasta spektaklio dalis, ko gero, net įskaičiuota į oficialiąją baleto trukmę. Žiūrovai liko patenkinti ir ko gero būtų pageidavę dar kelių bisų; reikia tikėtis, kad šokio mėgėjų dėmesio Lietuvos artistai nestokos ir visą sezoną.
66 spektaklius per 2007-2008 m. sezoną ketinanti sušokti baleto trupė įsipareigojo parengti dvi premjeras – metus užbaigs Ludwigo Minkaus „Bajaderė“ („Šešėlių“ veiksmas buvo pastatytas pernai); visą trijų veiksmų baletą stato Altynai Asylmuratova ir Liudmila Kovaliova iš Sankt Peterburgo, dekoracijas ir kostiumus, kaip jau tapo įprasta, kurs Viačeslavas Okunevas.
Pavasarį ketinama pristatyti ir baleto programą, skirtą Sergejui Diagilevui – Igorio Stravinskio „Ugnies paukštę“ (choreografas ir libreto autorius vokietis Uve Scholz) bei Ottorino Respighi ir Gioachinno Rossini „Diagilevas. Fantazijos“ (choreografas ir libreto autorius – amerikietis Peter Anastos). Tačiau repertuare nebeliks Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“, o labiausiai gaila Anatolijaus Šenderovo „Dezdemonos“; lietuviškam repertuarui atstovaus vienintelis Mindaugo Urbaičio „Acid City“ spektaklis, todėl 2008 m. kovo 4 d. jau dabar reikėtų apsibraukti ryškia spalva.
Kitaip nei operos, baleto ateities planai (nors tai jau tapo įprasta) nėra tokie aiškūs ir toli siekiantys; kalbant apie 2008-2009 metų sezoną, minimos Johno Neumeierio, Matthew Bourne‘o pavardės, tačiau kol kas jų būsimieji darbai plūduriuoja nežinios rūkuose.
