Žiūrėdamas, kaip šoka Eglė Špokaitė, supranti, kaip gimė legendos apie garsiųjų XIX ar XX a. artistų meną – spektaklio metu sukuriamas toks intensyvus energetinis laukas, kad nepaisant silpnesnių pastatymo pusių ar kartais netgi ir visai nepriimtinų jo elementų pasiduodi individualybės skleidžiamiems kerams, kurie pasąmonėje palieka neišdildomą žymę.
Boriso Eifmano „Raudonoji Žizel“ – spalvinga šokio melodrama, kurios siužetinių linijų užtektų keliems populiaraus serialo sezonams. Tai, kad spektaklio centre – garsios XX a. I pusės balerinos Olgos Specivcevos asmenybė, baleto artistei, kuriančiai pagrindinį vaidmenį, suteikia papildomų galimybių susitapatinti su heroje ir dvigubai intensyviau išgyventi jos tragediją.
Eglė Špokaitė šį vaidmenį atlieka dažnai, tačiau matyti jį teko po ilgesnio laiko tarpo – iliustratyvi, nors ir ryški spektaklio visuma bei B. Eifmano choreografinės kalbos ypatybės priimtinos ne visiems. Tačiau pakliuvus į E. Špokaitės spektaklį šio baleto režisūra ir choreografija netikėtai pasitraukia į artistinės šokėjos įtaigos šešėlį.
E. Špokaitė – ne vien balerina, jos mene šokis ir vaidyba pasiekia nebeatsiejamo, nebedalomo, nebeskaidomo lydinio kokybę, išorinė judesiais, pozomis kuriama forma sklidinai pripildoma vidinės vaidmens motyvacijos, kuri toli palieka primityvokus siužetinius baleto vingius ir ryškiai nušviečia žodžiais nebenusakomą žmogaus būties dramą.
Visuose kiek manieringuose choreografo siūlomuose pavidaluose E. Špokaitė vienodai organiška ir įtaigi, ji spinduliuoja pateptajai, išrinktajai asmenybei būdingas dvasines savybes, todėl jos kuriamas vaidmuo poveikio nepraranda netgi tada, kai nuslūgsta, išsisemia plastinė choreografo fantazija – atrodo, galėtum be galo žiūrėti į lėtus šokėjos mostus, pečių, kaklo, galvos posūkius, tokiomis akimirkomis ištirpstančius muzikoje ir kuriančius istoriją istorijoje, dramą dramoje.
Todėl pačios įspūdingiausios spektaklio scenos tos, kur choreografas nesistengia apstulbinti žiūrovų ir pranokti paties savęs – didižiulės interpretacinės erdvės atsiveria II veiksmo „Žizel“ spektaklio epizode, kur senovinės choreografijos formos byra, iš vidaus pažeistos krinkančios, trupančios Balerinos asmenybės, kur išorinė tvarka, numatyta, užprogramuota plastinė eiga sunaikinama išgyvenimų ir dvasios kančių nebepakėlusios sielos.
Egzistencinėmis gelmėmis baugina ir spektaklio finalas, nepasižymintis formų turtingumu, tačiau kartu su muzikos garsais bei juos iki galo įprasminančiais šokėjos žvilgniais bei judesiais leidžiantis pajusti amžiną vidinį ir Balerinos, ir Eglės Špokaitės skausmą – abejingai ir negailestingai slenkančio laiko sutraiškytą, bet kartu ir atveriantį vartus į anapus, į ten, kur blyškiai švyti nemirtingų legendų pavidalai.
Visas spektaklis paliko gerus įspūdžius artistiniu ir muzikiniu susiklausymu, šokių darna ir įvairiomis, deramai perteikiamomis emocinėmis faktūroimis – nuo estetizuoto baleto klasės santūrumo iki gaivališkų proletariato šėlionių, nuo rafinuotų baliaus šokių iki abstrahuoto vėlių akompanimento.
Paviršutiniškumui, iliustratyvumui nepasidavė nė vienas E. Špokaitės partneris – įtaigus buvo Aleksandro Molodovo kuriamas Čekisto vaidmuo, aiškiai, suprantamai savo personažo liniją brėžė Raimundo Maskaliūno Mokytojas, tinkamas detales Partnerio ir jo Meilužio paveikslams išryškinti pasitelkė Aurimas Paulauskas ir Igoris Zaripovas.
Iš visų „Raudonosios Žizel“ epizodų įtaiga, muzikos, choreografijos ir atlikimo derme išsiskyrė balerinų ir čekistų scena, paprastai ir aiškiai atsleidžianti dviejų požiūrių, dviejų pasaulių susidūrimą ir metaforiškai prabylanti apie gėrio ir grožio kapituliciją. Baltos, trapios balerinų figūros priverstiniuose duetuose su nuožmiai juodais, brutaliais čekistų siluetais skleidė jaudinantį pažeidžiamumo ir baimės kvapą, šį kartą bene ryškiausiai susitelkusį pirmajame plane atsidūrusių Olgos Rudiakevič ir Igorio Zaripovo akyse.
