Kalbėdamas su „Ekonomika.Lt“ žurnaliste Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Bronislovas Lubys prisipažino: jau pavasarį, kaip jis pats sakė „po Velykų“ nuspręs ką daryti su „Orlen Lietuva“ (buvusia „Mažeikių nafta“). Pasvers visus „už“ ir „prieš“ ir tada priims sprendimą.
- Būta įvairių gandų, kad ponas B. Lubys ketina iš lenkų pirkti Mažeikių naftos bendrovę. O gal tai visai ne gandai?
- Kai regnum.ru perskaičiau tą pranešimą, supykau. Galvojau, kur gi pagimdyta ta mintis. Su draugų pagalba išsiaiškinau, kad informacija išėjo ne iš Lietuvos, bet iš Rusijos. Paskui žiūriu, kad ir bankai su manimi pradeda gražiau šnekėti. Matyt, mano, jei Lubys nori pirkti Mažeikius, tai turi kokį nors dolerį.
Pasakysiu atvirai: reali galimybė gali ir atsirasti. Įdomu tai, kad šiandien turiu nemažai pasiūlymų padėti nusipirkti Mažeikių įmonę. Ir visiškai ne iš Rusijos.
Galiu pasakyti, kad praėjus pykčiui pamačiau įvairių galimybių ir variantų. Tačiau yra ir pliusų, ir minusų. Kitas dalykas: gabenti naftą laivais brangu. Reikia atidaryti „Družbą“. Kad tai nutiktų, būtina susitarti su Rusijos įmone.
Mes turime naftos produktų krovos terminalą, todėl galima apsikeisti akcijomis. Neatmetu, kad vieną gražų rytą, po Velykų, pradėsime ta kryptimi darbuotis. Šiuo metu tik analizuojame situaciją ir nieko daugiau. Juk nežinome, už kiek lenkai galėtų parduoti.
Šis klausimas man dabar – ne kasdieniniam darbui, bet desertinis. Tai yra pakankamai įdomus finansiniu požiūriu objektas, bet jis turi daug „už“ ir „prieš“. Tačiau šiandien pakankamai atvirai sakau, kad mes dabar analizuojame. Bet kuriuo atveju jei tai įvyks, įvyks pasitelkus partnerius.
- Vadinasi, jau pasisamdėte konsultantų?
- Ne, dirbame patys, nes nenorime leisti pinigų. Technologinius klausimus žinome, bet nežinome pagrindinės komercinės dalies – žaliavos atėjimo ir išėjimo. Ateikite pasikalbėti po pusmečio. Tada ir pasakysiu galutinį sprendimą. Atsakymas gali būti: „Išnagrinėjome ir visus popierius pasidėjome atminimui.“ O gali būti ir kitas atsakymas: „Taip, mes judame į priekį.“
- Šiais, visuotinės krizės laikais, esate vienas iš nedaugelio verslininkų, kuriam visai neblogai sekasi. Ar tas sėkmės raktas slypi trąšų versle?
- Trąšų gamyba yra sezoninis verslas. Turint omenyje, kad šių metų grūdų derlius nebuvo pats geriausias ir Rusijoje, ir Kazachstane, ir Ukrainoje, ir Amerikoje. Jie pavasarį gerų kviečių tona grūdų kainavo apie 400 litų, tai dabar 750 litų. Ūkininkai gerai supranta, kad šiemet bus sunaudoti ir valstybės rezerve esantys kviečiai. Kitąmet reikės jį vėl papildyti. Todėl galime prognozuoti, kad ateityje grūdų paklausa bus didelė. Todėl mes baigiame parduoti trąšas, kurias pagaminsime sausį. Jau dabar dirbame vasario mėnesiui. Nors negaliu teigti, kad po metus trukusios krizės, jau galime sugrąžiname trumpalaikius kreditus. Jau kai kas ir kryžių mums buvo nupirkęs, laukė, kada galės prie „Achemos“ nuvežti ir pastatyti, bet perfrazuojant garsiąją Jacko Londono citatą, galiu pasakyti, kad žinia apie mūsų mirtį buvo gerokai perdėta.
- Kokie sprendimai lėmė, kad sugebėjot sugebėjo palyginti neskausmingai pergyventi sunkmetį?
- Jūs nesate visiškai teisi. Turime tam tikrų nuostolių, tarkim, su spaustuve „Aušra“. Be statinių ją pardavėme už litą. Kažkada už ją sumokėjome 5,5 milijono. Turėjome autotransporto kompaniją, kurią šiuo metu restruktūrizuojame. Tas pats vyksta su statybų bendrove. Tiesiog per ilgai užtempėme. Suveikė valstietiškas požiūris: batai dar nešiojami, tai kam juos išmesti.
Nieko stebuklingo nėra. Kai yra skirtingos veiklos įmonės, jų valdymas yra sunkus. Tačiau bankroto galimybė visose srityse vienu metu yra sunkiai tikėtina. Chemija, diversifikuota veikla užsiimantis uostas, saldainių fabrikas – tai skirtingi verslai, nepriklausomi nuo tų pačių faktorių. Be to, yra daug smulkių kompanijų , kurių veikla nesusijusi. Nėra tokio dalgio, kuris vienu metu pjautų. Taip, kažkur "patrumpino", bet vienu metu nenušniojo. Mes kryptingai ėjome į verslo kapitalo diversifikaciją. Toks buvo mūsų žingsnis ir jis pasiteisino.
Štai iš šiame pastate sumažinome darbuotojų skaičių, „Achemos" vadovybei buvo 50 proc. sumažinti atlyginimai. Bet tai truko tik pusę metų. Jau atkuriame premijavimo sistemą.
- Turite viešbučių verslą. Ką tik sumažino PVM mokestį. Tačiau jis sumažintas tik metams. Kaip vertinate tokį valdžios sprendimą?
- Gerai, kad sumažino, gerai ir tai, kad ne pusmečiui, bet bent jau metams.Viešbučiams be galo svarbus metinis ciklas.
Kas gi dabar nutiks? Galvojame, kad galėsime padidinti žmonių skaičių. Sako, kad sumažinus akcizą biudžetas nesurinks 10 mln. litų. To neturėtų nutikti. Kažkodėl mėgstama skaičiuoti labai primityviai; kiek bus surinkta į biudžetą. Skaičiuokime, kiek darbo vietų bus sukurta, kiek bus atiduota mokesčių „Sodrai“.
Finansų ministrė aiškina, kad viešbučiuose apsigyvena tik verslo reikalais atvykę žmonės. Nenoriu su tuo sutikti. Į Druskininkus, Palangą verslo reikalais žmonės beveik nevažiuoja. Apie 80 proc. viešbučių gyventojų yra užsieniečiai. Vadinasi, tai yra eksportas ir nereikia bloginti jo sąlygų. Tokios šalys, kaip Prancūzija taiko vos 6 proc. PVM tarifą, o Liuksemburgas – 3 proc. Kažkas, matyt, mano kad ten visai nevažiuoja turistai. Žmogus atvažiavęs valgo, geria, į klubą nueina ir visur palieka pinigų.
Noriu pasakyti, kad Lietuva stipriai atsilieka nuo prieškario Lietuvos. Ne pagal BVP, ar kitus skaičius. Valstybės vadai, kurie tuomet šeiminkavo Lietuvoje, žiūrėjo į ūkį ir Lietuvą kitomis akimis. Jiems nebuvo lengviau nei mums. Mes galime tik vienu dalyku pasidžiaugti – kad ne viską sugriovėme. O jie statė. Jei pažiūrėtume į tuomet buvusios mėsos, pieno centrus, tai viskas prasidėjo nuo valstybės pinigų. Ji pradėjo tą ūkį vystyti ir tik po to, kai viskas išjudėjo, valstybė pradėjo pardavinėti tų įmonių akcijas. Jas, beje, galėjo įsigyti visi. Valstybė susigrąžino pinigus, ir daug didesnius nei investavo. Jie sukūrė, o mes kol kas tik griauname.
