Lietuvos piliečiai netrukus eis prie balsadėžių kaip einama į kazino, ar arklių lenktynes. Kas jau apsisprendė, kad dar ne, kas balsuos, kas ignoruos, o rinkimų dieną tėvynė primins lošimų namus.
Juk patys išsirinksite
Dėmesys bus sutelktas į prizus, kuriuos anksčiau ar vėliau gaus 141 politinės loterijos dalyvis. Gaus rinkėjų valia – ne kaip nors kitaip. Politikoje pergalė priklauso ne vien nuo pretendentų tikrų ar menamų pasiekimų, bet ir nuo rinkėjų ūpo.
Nemažai posakių, patarlių, priežodžių, anekdotų ilgai ar glaustai, nuobodžiai ar šmaikščiai išsako pamatinę tiesą: tu toks, koks yra tas, kurį pasirinkai. Draugai, vyrai, žmonos, meilužiai ir meilužės – jų partnerių vizitinės kortelės. Parlamentą sudėlios rinkėjai, balsavę už tuos, kurie jiems patinka.
Spėlionės, kodėl piliečiai pasirenka tuos, o ne kitus, yra virtę politinių technologijų „mokslu“. Bet skųstis, kad kokios nors paslaptingos jėgos suformuos naują Seimą, nėra jokio pagrindo. Lietuvoje kaip ir visame pasaulyje apstu sąmokslo teorijų, tačiau beveik visos manipuliacijos su rinkėjais aptariamos žiniasklaidoje. Jei neskaitai spaudos ir interneto – pats kaltas.
Kad būtų su potencija
Kadangi artimiausiais metais karas Lietuvai negresia, rinkėjų lūkesčiai elementarūs: didesni atlyginimai ir pensijos, daugiau darbo vietų, mažesnės kainos, daugiau tvarkos sveikatos apsaugoje, socialinėje rūpyboje, švietime.
Pasirenkant politiką ar partiją, kuriems bus atiduotas balsas, iškyla lietuviška dilema: balsuoti už teisingą, ar už galintį. Mat teisingų ir visuotinas nuoskaudas išreiškiančių yra daug, bet juk ne visi teisuoliai pasižymi potencija. O, žiūrėk, koks nors žvitrus vyriškis tik ir trykšta energija – per daug neslėpdamas savo kėslų, gudriai mirksi rinkėjams: pats imsiu, bet ir su jumis dalysiuosi.
Ne visi Seime milijonieriai. Rinkėjai iškelia į valdžią į save panašius, kuriems irgi reikia iš kažko pragyventi. Teisėsauga bei žiniasklaida kartai sušaudo pavienius kyšininkus, jeigu valdžia ir leidėjai nusprendžia, kad reikia pliekti į tai, kas matoma pro taikiklį.
Branduolinis lovys
Tačiau atskiri atvejai – burbuliukai pelkės paviršiuje. Nesileidžiant į dumblo tyrinėjimus, verta pamąstyti apie dėsningumus.
Galbūt, ateities kartos, apsikarstę radioaktyvumo matuokliais, paklaus, kodėl Lietuvoje, kur apstu fiziką išmanančių žmonių – nuo politikų iki tarptautinių moksleivių olimpiadų medalininkų – rinkėjams nebuvo suprantamai išdėstytos šalies energetikos perspektyvos, nors referendumas dėl atominės elektrinės vyks kartu su rinkimais į Seimą.
Atsakymas yra banalus: aiškumas mažai kam reikalingas. Tėvynės Sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams to nereikia, nes ši partija stumia konkretų branduolinį projektą. Kitos politinės jėgos suvokia, kad nuėjus branduoliniu keliu bus galima turėti nebūtinai korupcinės naudos – pavyzdžiui, toms jėgoms artimas verslas galės dalyvuti projektuose. Nors nemažai į politiką besiveržiančių veikėjų savo lūkesčius slapčia dėlioje būtent korupciniame smegenų vingyje. Principas paprastas: „Moki – veži atomą“.
Politkos sferą galima nusakyti dar vienu žinomu priežodžiu: „Baltos lankos – juodos avys...“ Išmanantys mano, kad jie gano avis, bet avys viliasi, kad balsuodamos jos pačios gano išmanančius. Abi pusės veikiausiai klysta.
