Apie tai, kad už mokslą teks mokėti visiems, studijuojantiems aukštosiose mokyklose, buvo kalbama jau kuris laikas. Vis dėlto iš vyriausybės pasiekęs pranešimas, kad tokia tvarka įvedama jau nuo kitų metų, sujaudino dalį aktyvių piliečių ir akademinės bendruomenės.
1990, 1995, 2002... 2007?
Portale "Balsas.lt" šiuo klausimu užsimezgė dialogas: savo požiūrį išdėstė apžvalgininkas V. Rubavičius, jam atsakė ministro pirmininko patarėja G. Purvaneckienė. Tiesa, pernelyg skirtingos autorių pozicijos verčia abejoti, ar tai iš tiesų yra diskusija, ar tiesiog dar vieno nesusikalbėjimo pavyzdys. Matyt, ir abu pirmieji komentatoriai, ir juo labiau šių eilučių autorius nepretenduoja į galutinį žodį šiuo itin sudėtingu ir nepaprastai svarbiu klausimu. Tai - viso labo kvietimas pasvarstyti, su daugeliu klaustukų ir daugtaškių.
Pradėkime nuo plačiausiai skrajojančio V. Rubavičiaus sakinio: Lietuva pajėgė nemokamą aukštąjį mokslą laiduoti ir 1990, ir 1995, ir 2002-aisiais, kai buvo ne tokia turtinga, o štai dabar, praturtėjusi, aptekusi fondais, nusprendžia apmokestinti visus studentus. Rodos, sakinys logiškas - bet ir pats autorius turbūt pripažins, kad pasakyta ne visa tiesa. Ir V. Rubavičius, ir visi be išimties kiti komentatoriai daugybę kartų yra kalbėję apie skurdų aukštojo mokslo finansavimą, apie neįtikėtinus ir nesuvokiamus dėstytojų atlyginimus (700 litų lektoriams), apie žeminančias studentų gyvenimo sąlygas bendrabučiuose, apie skurdžią aukštųjų mokyklų materialinę bazę - ir dėl šių priežasčių daug kur toli gražu nepakankamą mokymo lygį. Todėl pasakymas "pajėgė laiduoti" yra labai sąlyginis. Verta pridurti ir plačiai žinomą faktą, kad studijuojančiųjų aukštosiose mokyklose skaičius nuolat augo - dabar čia studijuoja apie 70 proc. baigusiųjų vidurines mokyklas (vienas aukščiausių rodiklių ES), 200 tūkst. studentų armija. Užtat lėšų vienam studentui skiriama bene mažiausiai ES, šiuo požiūriu aplenkiant nebent Latviją ir galbūt vėliau už mus įstojusias šalis. Tiesa, jau dabar nemaža dalis dieninių studentų (vakarinių ir neakivaizdininkų turbūt visi) moka, nors ir palyginus nedidelį, mokestį už mokslą.
Labai vertinu V. Rubavičiaus nuomonę, tačiau čia jo dėstomos mintys siejasi su ne visai pagrįsta (ir ganėtinai populistiška) valstybės reikalų matymo paradigma. Atseit, valstybės ižde yra kalnas pinigų, kurių užtektų visoms įmanomoms sritims, tik štai saujelė pareigūnų, parlamentarų, AMB ar 2K, sėdi ant to maišo ir niekam neduoda - viską patys išsidalina. Nemanau, kad tai būtų konstruktyvus požiūris. Kaip ten bebūtų, tačiau faktas yra akivaizdus: užtikrinti visiems nemokamą mokslą, padorius atlyginimus dėstytojams ir investicijas į mokslo plėtrą reikia milijardų litų, kurių šiuo metu biudžete nėra. Tai išties yra problema, ir pašaipomis ar pasmerkimais jos neišspręsim. Be to, man nėra jau tokia akivaizdi ir dar viena V. Rubavičiaus konstatacija, kai teigiama, kad jaunimas išvyks išsigandęs mokamo mokslo. Juk tiesa yra ir tai, kad dalis gabiausio jaunimo išvyksta dėl neretai žemoko mokymo lygio Lietuvos universitetuose. Rūpi ir dar viena problema - ne paslaptis, kad dalis mūsų jaunimo studijuoja vien tam, kad, net nepamėginę įsitvirtinti Lietuvoje, pakeltų sparnus į užsienį: taip tarsi subsidijuojam turtingesnes šalis. Autorius kažkodėl nutyli ir svarbiausią vyriausybės pasiūlymo dalį - paskolų ir jų grąžinimo sistemą. Tai pagrindinis elementas, apie kurį ir galėtų suktis diskusija.
Pristigo nuodugnaus pagrindimo
Įvairios šalys pasirenka labai skirtingas aukštojo mokslo finansavimo ir socialinės politikos šioje srityje schemas. Valstybės sektoriaus aukštasis mokslas kaip taisyklė nemokamas yra Airijoje, Čekijoje (tik universitetinis aukštasis), Danijoje, Estijoje, Graikijoje, Ispanijoje (tik neuniversitetinis aukštasis), Lenkijoje, Slovėnijoje, Škotijoje, Vengrijoje, o visur kitur tenka daugiau ar mažiau mokėti. Žinoma, čia svarbiausias dalykas - įmokos dydis ir įvairių lengvatų sistemos. Sakykime, Vokietijoje mokamas gana nedidelis įstojimo ir registracijos mokestis, o Švedijoje ir Suomijoje įmokos skiriamas ne valstybei, o studentų organizacijoms taip stiprinant pilietinę visuomenę.
Akivaizdu, kad esama finansavimo sistema Lietuvoje išsėmė galimybes, todėl kalbėti apie reformas nėra jau tokia erezija. Galimų sprendimų skalė čia plati - nuo studentų skaičiaus ribojimo iki visiško šios srities liberalizavimo. "Balsas.lt" redakcija gavo ministro pirmininko patarėjos G. Purvaneckienės komentarą, operatyvų, nuoširdų ir savotiškai informatyvų. Tačiau keistas dalykas - parašytas lyg ir kaip atsakymas į anksčiau paskelbtą V. Rubavičiaus straipsnį, šis komentaras neatsako nė į vieną jame iškeltą svarbų klausimą. Suprantama, kad politinėms partijoms vis dar besiginčijant šiuo klausimu ir stokojant politinio sutarimo, ministro pirmininko patarėjos padėtis - delikati. Vis dėlto svarbu būtų sužinoti vyriausybės (ar bent ministro pirmininko) poziciją. Tuo tarpu G. Purvaneckienės straipsnyje be nelabai įtikinančių samprotavimų apie tai, kas visuomenėje kam bei už ką skolingas, ir išsamaus Didžiosios Britanijos mokslo finansavimo sistemos aprašymo beveik nieko daugiau ir nėra. Mums juk įdomiausia, kokia tvarka bus Lietuvoje - tuo tarpu pati G. Purvaneckienė abejoja, ar šis modelis mūsų šalyje galės būti pritaikomas. Juk užvis svarbiau, ką reforma duos dėstytojams ir studentams, kur ves Lietuvą, kokie jos tikslai, kokios galimos pasekmės.
Jei nėra galutinio sprendimo - reikėtų padėti ant stalo bent gaires, modelius, schemas. Kaip keisis finansavimas, studentų skaičius, studentų ir pačių aukštųjų mokyklų galimybės pasirinkus vieną ar kitą sprendimą, galų gale, kaip reforma atitiks Lietuvos pasirinktus strateginius tikslus. Kiek teko girdėti diskusijų šia tema, jos nuteikia gana niūriai - paverkšlenimai iš vienos pusės, pamokslavimai iš kitos. Nei faktų, nei argumentų - vien spėlionės ir žūtbūtiniai mėginimai įsivaizduojamą pateikti kaip esamą. Keista ir tai, kad kalbama tik apie vieną aukštojo mokslo reformos dalį, finansavimą. Kažkodėl maniau, kad reforma turėtų būti visapusiška. Toks reformatorių požiūris stebina, nes juk kalbame apie milijardų litų cirkuliavimą, apie visos valstybės socialinį modelį, apie jos konkurencingumą ir tautos ateitį. Klaidžiodami šešėlių teatre problemų neišspręsime.
Ką nurašysim į nuostolius?
Lietuva jau senokai žengia liberalizmo keliu, pasirinkusi vieną iš nuožmiausių jo atmainų. Per biudžetą perskirstome mažiausią BVP dalį ES. Kaip bežiūrėsi, mūsų valstybės sektoriaus - švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos - merdėjimą bent iš dalies lemia ir ši aplinkybė. Pokomunistinėje realybėje valstybės nusisukimas nuo atsakomybės, dangstantis liberalizmo lozungais, lemia atskirų stipresnių grupių įsigalėjimą ir diktatą. Žmonės čia - tik molekulės, kurios turi pasirūpinti pačios savimi. Mokamo aukštojo mokslo įvedimas, žinoma, būtų dar vienas žingsnis šia kryptimi. Pats savaime jis nėra nei blogas, nei geras - ypač jei visuomenė tai supras ir priims. Tik ar mūsų libertariniai socialdemokratai nesirengia žengti žingsniu per toli? Nes juk nuolat skamba kalbos apie konkurenciją tarp aukštųjų mokyklų ir laisvąją aukštojo mokslo rinką.
Laisvosios rinkos nėra be bankroto. Taigi vienos aukštosios mokyklos turėtų nukonkuruoti kitas. Sakoma, kad keliolikos aukštųjų mokyklų tokiai mažai šaliai kaip Lietuva per daug. Kita vertus, vyriausybė stokoja politinės valios čia ką nors nuspręsti - tad atidavė rinkos išmėginimui. Jei vienas ar kitas universitetas numirs, gal iš tikrųjų nieko blogo, tačiau aš nenorėčiau atsidurti studentų, kurie turėjo nelaimės pasirinkti merdėjančią ar bankrutuojančią aukštąją mokyklą, vietoje. Ar tokia politika mūsų piliečių atžvilgiu būtų teisinga?
Dar blogiau, jei į konkurencinę kovą stotų vadyba su lituanistika, teisė su muzika. Nėra paslapties, kas tokioje kovoje laimėtų. Ar išties tokia reforma sustiprins šalies intelektualinį potencialą ir tautos tapatybę bei gyvybingumą, ar laiduos valstybės konkurencingumą ir pažangą?
