Integracijos pagalba ypač aktuali užsikrėtusiems asmenims, kurie turi ir kitų socialinių bei sveikatos problemų: yra priklausomi nuo psichoaktyviųjų medžiagų, atlikę bausmę išeina iš laisvės atėmimo vietų, kuriose gavo gydymą, nėra drausti privalomuoju sveikatos priežiūros draudimu.
Skaičiai Lietuvoje
Lapkričio 13 dieną vykusioje diskusijoje apie ŽIV ligos gydymo prieinamumą bei problemas, koalicijos „Galiu gyventi“ direktorė Jurgita Poškevičiūtė teigė, kad vienos pagrindinių numanomų priežasčių, kodėl ŽIV Lietuvoje gydosi tik 30 proc. užsikrėtusių, yra sudėtinga socialinė padėtis, kaip seksualinės paslaugos, psichikos problemos ar narkotikų vartojimas.
Tokie žmonės dažniausiai nesiekia sveikatos paslaugų, nežino kur kreiptis bei jiems baimę kelią kitų neigiamas požiūris.
Asociacijos „Dermeta“ atstovė Loreta Stonienė nurodo, jog kita problema ta, kad valstybei trūksta aiškios strategijos ŽIV gydyme bei priduria, kad Lietuvoje sergančiųjų skaičius nekinta jau keletą metų.
Šiuo metu užsikrėtusių ŽIV Lietuvoje yra 0,25 populiacijos amžiaus intervale nuo 15 iki 49 metų.
Asmeninė ŽIV patirtis
Vis dėlto, savo asmenine patirtimi bei išgyvenimais diskusijoje besidalinantis Ruslanas stebisi, jog kalbant apie ŽIV ligą yra akcentuojami tik asmenys, vartojantys narkotikus ir teikiantys seksualines paslaugas.
„Nekalbama apie įprastus, normalų socialinį gyvenimą gyvenančius, į rizikos grupes nepatenkančius žmones. Jie taip pat serga ŽIV ir dažniausiai net nenumano, iš kur pasigavo ligą, kuri dažnai diagnozuojama itin vėlai. Be abejo, taip pat yra įsisenėjęs, smerkiantis aplinkinių požiūris, net gydymo įstaigose su šia diskriminacija susidurdavau vos ne kasdien.
Be to, ar jums kada nors ligoninėje yra pasiūlę atlikti ŽIV tyrimą? Net neabejoju, kad ne ir viskas dėl to, kad apie tai nėra kalbama, trūksta informacijos, visi įsivaizduoja, kad tai narkomanų liga ir kol vyraus toks požiūris, kažin ar kas pasikeis.
Kadangi bendrauju su daug žmonių, kurie susidūrė su ŽIV, matau, kad problema ypač išryškėja mažuose miesteliuose, kaimuose, kur visi vieni kitus pažįsta ir žmonės bijo būti atviri net su savo gydytoju, o nuvykti į didesnį miestą jiems nėra galimybių“, – kalba Ruslanas.
Pasak vyro, ne tik infektologai, bet ir kiti gydytoja turėtų žinoti, kaip elgtis su pacientais, sergančiais ŽIV, kadangi jo pastebėjimu, šiuo metu to itin trūksta.
Švirkščiamųjų narkotikų vartojimas
Gydytoja infektologė Raimonda Matulionytė pasakodama apie epidiomologijos tendencijas akcentuoja, jog praėjusiais metais iš visų užsikrėtusių ŽIV 40 proc. susirgimų sudarė užsikrėtimai nuo švirkščiamųjų narkotikų.
Šių ligonių gydymas kelia nemažai iššūkių, kadangi dažnai susiduriama ir su kitomis gretutinėmis ligomis, kaip hepatitas C, tuberkuliozė, odos, minkštųjų audinių infekcijos, sąmonės sutrikimai, neurologinės problemos ir kitos ligos
„Pagal ŽIV gydymo rodiklį, Europoje Lietuva yra priešpaskutinėje vietoje, paskutinė – Latvija. Taigi, pas mūsų tendencija tokia, kad diagnozuojama daug, tačiau gydoma mažai“, – sako Raimonda Matulionytė.
Švirkščiamųjų narkotikų vartotojų (ŠNV) gydymas ne visuomet veiksmingas, kadangi pirmasis žingsnis – narkotikų vartojimo problemos pripažinimas, taip pat tam trukdo tokių asmenų gyvenimo būdas.
