„Šiandien galiu drąsiai kalbėti apie tai, kad esu alkoholikė. Dauguma mano, kad dažniausiai tai kyla iš aplinkos, kurioje gyvenama, tačiau užaugau šeimoje, kur alkoholis niekam nekėlė problemų. Mano tėvai padorūs, gana gerai gyvenantys žmonės, o aš visada buvau viskuo aprūpinta. Pirmą kartą alkoholio pabandžiau paragauti gana vėlai, 11-oje klasėje. Prisimenu dar šiandien, kad tai buvo juodųjų serbentų lietuviškas vynas, aš nuo jo stipriai apsvaigau, pasijutau kaip kosmose, o vėliau buvo labai bloga“,– pasakoja moteris.
Nekalta pradžia
Pašnekovė teigia, kad pradžioje ji gėrė tik dėl vienos priežasties – malonaus apsvaigimo jausmo. Nors sekančią dieną, kada kamuodavo negalavimai, pykinimas, sau pasižadėdavo, kad daugiau alkoholio nevartos, ilgainiui priklausomybė užblokuodavo blogus prisiminimus ir vėl norėdavosi pajusti svaigulį.
„Buvau pakankamai drovi ir uždara, tačiau trokšdavau būti kitokia. Alkoholis mane išlaisvindavo, tapdavau drąsi ir iškalbinga. Jau būdama studentė galėdavau ganėtinai daug išgerti ir tuo didžiuodavausi. Man būdavo smagu, jei kažkas greitai apsvaigdavo, pradėdavo kvailioti, „nulūždavo“, o aš pajėgdavau įsipilti dar ir sekančią dieną viską prisimindavau. Tai akcentuoju, kadangi vienas iš alkoholizmo požymių – didelio alkoholio kiekio toleravimas. Tai sužinojus man buvo naujiena, nes visada maniau, kad alkoholikui apsvaigti nereikia daug gerti, bet, pasirodo, viskas atvirkščiai. Vakarėliai mano gyvenime būdavo labai dažnas reiškinys ir kiekvienas jų baigdavosi tuo, kad nieko neprisimindavau. Gerdavau stipriuosius gėrimus, juos maišydavau, tačiau niekada neturėdavau tikslo prisigerti taip, kad nieko neprisiminčiau. Taip įvykdavo savaime ir atsirado iškart pradėjus vartoti alkoholį“– prisimena moteris.
Dingusi moralė ir atstumti artimieji
Paklausta, kaip į tokias linksmybes reaguodavo šeima ir artimi draugai, moteris pasakoja, kad jos tėvai buvo gana demokratiški. Jie nesiekė merginą uždaryti namuose, tačiau ir ji laikydavosi susitarimų, grįždavo namo laiku, apsigyvenus vienai, tėvai tiesioginę kontrolę prarado, o liga progresavo.
„Draugų, kurie bandė mane atvesti į protą, aš pradėjau vengti, jie man atrodė tikri nuobodos. Paprastai tariant, tie, kas trukdė gerti, būdavo išbraukiami iš mano gyvenimo. Bendravau su žmonėmis, kurie manęs nestabdė, o jei pradėdavau dvejoti, paskatindavo gerti daugiau. Tuo metu man buvo 20 metų. Vertybes, pomėgius, kaip menas, knygų skaitymas palengva keitė alkoholis.
Kaip viskas klostėsi toliau? Baigiau studijas, iškart gavau darbą. Pirmieji darbai po studijų buvo gana ramūs, o vakarėliai būdavo įprastas dalykas. Perėjus į kitą darbą, kuriame buvo laisvesnis grafikas, prasidėjo „daugiadienės“, kadangi dirbti kiekvieną dieną nereikėdavo, prisitaikydavau. Visgi, ilgainiui padėtis blogėjo. Prasidėjo atvejai, kad dėl savo stovio nenueidavau į darbą ir meluodavau darbdaviams. Tuo pat metu turėjau ir papildomų šalutinių darbų, jie kentėjo labiausiai. Vis dažniau kažko neatlikdavau, užmiršdavau patikėtas atsakomybes, tačiau nejausdavau kaltės ir save pateisindavau, atrodė, kad kalti kiti. Labiau žlugdė baimė, tačiau alkoholis padėdavo viską užmiršti. Šiame etape man buvo apie 30 metų. Žinoma, tada nežinojau, kad sergu, gėrimo nelaikiau nuodėme ar kažkokiu blogiu. Liga įsuka į baisų ratą – išgeri, įsijungia jėga, nesuvaldomas potraukis, prasideda „daugiadienės“, po to sąžinės graužatis, neviltis, baimė ir tai vėl skatina išgerti. Alkoholizmas labai pakeičia dvasinį pasaulį, žmogus pradeda nebejausti meilės, draugystės, atsakomybės, juk alkoholikas – psichopatiška, egocentriška asmenybė. Dėkoju Dievui, kad tai manęs nenuvedė iki kriminalinių nusikaltimų“,– savo išgyvenimais dalinasi moteris.
Dvasinis pabudimas pasiekus dugną
„Dar vienas akcentas, kuo skiriasi sergantis alkoholizmu nuo, tiesiog, mėgstančio išgerti, kai įprastai geriama dėl linksmumo, siekiant atsipalaiduoti. Kada liga žmoguje įsitvirtinusi, alkoholis tampa draugu ir kasdieniu palydovu. Prasidėjo etapas, kai man nebereikėjo kompanijos, pakakdavo sėdėti vienai, šalia pasistačius butelį. Šioje stadijoje jau sugebėdavau ryte atsikelti iš lovos ir skaudančia galva nušliaužti į darbą. Vis dėlto, baisiausia paskutinioji ligos stadija, kai alkoholis visiškai užvaldo, tampi absoliučiai nepajėgi kontroliuoti suvartojamo kiekio, tik išgėrus taurelę, organizmas žvėriškai reikalauja dar ir dar. Dėl šios priežasties būtina absoliuti abstinencija.
Taigi, prasidėjo gėrimai, trukdavę 2-3 savaites. Buvo pagalba privačiose ligoninėse, narkologiniame skyriuje, „Minesotos“ programoje, lašelinė namuose, tačiau tai padėdavo laikinai. Organizmas prasivalydavo, pasijusdavau geriau ir vėl viskas iš naujo. Finalinis lūžis buvo, kada gėriau maždaug 3 savaites išėjusi iš namų. Galima sakyti, prasidėjo „bomžavimas“. Aš neturėjau pas ką eiti, draugus atstūmiau pati, prieš šeimą buvo gėda. Geriant dažnai apimdavo mintis – kuo greičiau nugrimzti į nebūtį, nejausti, nemąstyti. Atsimenu tą dieną, kai buvo labai bloga, geriant net neįstengiau pasigerti, apėmė klaiki panikos būsena ir tada grįžau namo. Turėjau raminamųjų vaistų, gana nemažą dozę jų suvartojau užsigerdama alkoholiu, paryčiais pasijutau itin blogai ir mane išvežė į psichiatrinę ligoninę.
Psichiatrinėje ligoninėje prabuvau mėnesį. Esant ten, kažkas nutiko. Čia būdama supratau, kad su savo išsilavinimu ir sugebėjimais atsidūriau ten, kur man išties ne vieta. Pradėjau melstis, nors niekada nebuvau itin religinga, rašiau dienoraštį, pradėjau piešti, nebemasčiau, kaip išsaugoti darbą, gauti pinigų. Norėjau išgyventi ir pasikeisti. Pripažinau, kad esu bejėgė. Prieš tai man nesugebėjo padėti niekas: draugai, šeima, gydytojai, psichiatrai, būrėja, akupunktūros specialistai, bioenergetikai – išbandžiau viską. Išgelbėjo nepaaiškinamas dvasinis pabudimas, visiškai dingo noras gerti, pasijau kitaip. Po išėjimo iš psichiatrinės ligoninės išbuvau negėrusi apie tris metus, paslydau vieną vakarą, tačiau jau sekančia dieną vėl atėjau į AA susirinkimą ir dabar aštuoni metai, kaip visiškai nevartoju alkoholio“,– sako moteris.
Gyvenimas dabar
Po paskutiniojo paslydimo pašnekovė įsiklausė į pažįstamų patarimus, kiekvieną dieną pradėjo lankyti anoniminių alkoholikų susirinkimus, dirbti su 12 žingsnių programa, AA grupę lanko iki šiol, kelis kartus per savaitę. Alkoholizmas, pasak jos, mirtina progresuojanti liga, tyliai tūnanti organizme ir, jei neprižiūrėsi savo dvasinio gyvenimo, ji ims ir vieną dieną vėl užvaldys. Taip pat moteris teigia, kad jos gyvenimas pasikeitė iš esmės, atsirado gyvenimo džiaugsmas, noras rūpintis kitais. Jai sunku klausytis, kada žmonės skundžiasi kasdieniais menkniekiais, yra viskuo nepatenkinti ir nesuvokia, kiek daug jie turi.
12 žingsnių programa, visiškai atsiskleidusi kartu su kita pasveikusia alkoholike skaitant knygą „Anoniminiai alkoholikai“, nuolat lankant AA susirinkimus apvertė gyvenimo supratimą. „Suvokiau, kad galinga jėga – Dievas, mane ištraukė iš duobės. Peržvelgiau savo gyvenimą, išpažinau savo paklydimus, aiškiai pamačiau, kad mane valdė egoizmas, baimė, kitų nepaisymas, tačiau atlyginau didelę dalį skriaudų. Susitvarkė santykiai su šeima, dingo baimė dėl nepritekliaus, žmonių nuomonės, ėmė rūpėti, kuo galiu būti naudinga žmonėms. Kasdieniai rytiniai apmąstymai ir malda, savęs stebėjimas, disciplina kiekvieną dieną daro ramią ir naudingą. Būna įvairių būsenų – ir pyktis, ir baimės. Tačiau programa išmokė, kaip su tuo tvarkytis. Programos Dvyliktas žingsnis skatina veikti - eiti ir rūpintis žmonėmis: artimaisiais, kenčiančiais alkoholikais, dalintis savo sveikimo patirtimi. Dalinuosi ja ligoninėse, AA susirinkimuose. Mano kasdieninio gyvenimo prioritetai šiandien išdėstyti taip – Dievas, šeima, darbas, kenčiantys nuo alkoholizmo ir AA draugija. Kur aš? Man liepė „išsibraukti“ iš pageidavimų sąrašo.“ – juokiasi pašnekovė. „Šiandien esu pasveikusi, laisva, džiugi ir laiminga. Kad tą būseną išlaikyčiau, turiu kasdien laikytis tam tikrų nuostatų ir tikiu, kad man pavyks dar ilgai ir gražiai gyventi“, – dabartinę save apibūdina moteris.
