Baigiasi metai. Dar daugiau sužinojom, dar labiau padidėjo mūsų galimybės žinoti. Todėl pasaulis kiekvieno iš mūsų akyse stoja vis sudėtingesnis, įvairesnis, sunkiau prognozuojamas, o dėl to – ir tarsi grėsmingesnis.
Pasaulis yra toks, kokį jį sau interpretuojame. Tas interpretavimas yra daugiavariantinis ir subjektyvus, bet kiekvienas tikime savuoju žmonijos ir jos ateities paveikslu. Žinojimas, kad mūsiškis – tik viena iš versijų, mūsų įsitikinimo nekeičia.
O kokios tos kitos versijos?
Ištikimi savo dramatiškai prigimčiai žmonės vienusyk siekia sunkiai suderinamų dalykų – gėrybių maksimumo iš visų turimų išteklių, teisingumo visuomenėje ir tautos saugumo.
Tuos dalykus, rašo savo „Globaliuose scenarijuose iki 2025 metų“ „Shell“ bendrovė, užtikrins, atitinkamai, (a) rinkos mechanizmas su savo galingomis ir „automatiškai“ veikiančiomis asmeninės naudos ir konkurencijos paskatomis, (b) bendruomenėje tarpstantis teisybės ir prigimtinės lygybės jausmas bei (c) reguliuojanti valstybės galia, grindžiama jai visuotinai pripažinta prievartos teise.
Didysis sudėtingumas yra tas, pažymi „Shell“ scenaristai, kad visko išsyk pasiekti neįmanoma. Tenka rinktis daugiausia du iš trijų – pagal principą „du laimi, trečias pralošia“.
Nesikeičiančiomis aplinkybėmis gal ir galima būtų išsirinkti. Bet aplinkybės visiškai nepastovios – prasideda klimato kaita, intensyvėja globalizacija ir gilėja nelygybė bei galios „persistumdymas“ pasaulyje.
Visa ši problematika atsispindi JAV nacionalinės informacijos tarybos neseniai paskelbtuose pasaulio raidos scenarijuose. Kaip gali atrodyti tas, vieno amerikiečių apžvalgininko terminu, „poamerikinis“ pasaulis?
„Pasiskolinto laiko“ scenarijus - tai mūsų šiandienos kelio tęsimas į ateitį. Faktiškai jis grindžiamas trumparege, rinkos ūkio išugdyta ideologija - kiekviena beiškylanti problema kartu atsineša ir savo sprendimą. Užbėgti problemai už akių – brangu, nerentabilu. Trumparegius politikus bando atstoti nevyriausybinės organizacijos, bet joms trūksta palaikymo. Taip pat savarankiškai plėtoja veiklą pasaulio mastu ir transnacionalinės korporacijos. Tarptautinis politinių lyderių bendradarbiavimas ir toliau lieka tokio lygio, kokį apibrėžia valstybių trumpalaikių tikslų sutapimas. Jei tikslai nesutampa – pirmenybė teikiama tos ar kitos didelės valstybės nacionalinei strategijai, kartais gan grubiai ignoruojant pasaulio bendruomenės interesą. Taip gali tęstis dar kelias kartas, kol kils rizika atsidurti ten, iš kur norėsis grįžti atgal, į geresnę praeitį, bet kelio atgal nebebus.
Antras, visai pesimistinis, scenarijus vadinasi „Suskaldytas pasaulis“. Jame piešiama žmonija, kurioje dominuoja nacionaliniai, „parapijiniai“ interesai. Kadangi globaliniai procesai tik stiprėja, vyriausybių veikimas pavieniui daro jas vis labiau bejėges. Joms silpnėjant silpnėja ir tarptautinės organizacijos, kurių tikraisiais ramsčiais yra vyriausybės. Užtat greta ima kilti trečioji galios veikėjų grupė – įvairiausios globaliai besivienijančios nevyriausybinės organizacijos, labdaros institucijos, religiniai judėjimai, nusikaltėlių ir teroristų tinklai; aktyvėja ir mokslininkai, bet jų užsiangažavimas tebėra nepakankamas.
Tokiomis sąlygomis pasaulio ekonomika auga lėtai, nuolat yra didelė infliacija ir nemenkas nedarbas. Dažna valdžios priemonė, grumiantis su tomis problemomis, virsta globalizacijos proceso stabdymu. Politinė įtampa padidėja, technologinė pažanga sulėtėja, beveik nebesprendžiamos klimato kaitos problemos. Net transnacionalinės korporacijos išparduoda savo aktyvus kitose šalyse ir traukiasi „namo“. Gyvenimas tęsiasi, bet problemų pasauliui ir kiekvienai be išimčių valstybei padaugėja, pasaulis čia niauresnis.
Galimas ir kur kas šviesesnis kelias į ateitį. Jį amerikiečių ekspertai pavadino „Nuolatinio atsinaujinimo“ scenarijum. Tokį kelią, kaip ne be anglosaksiško cinizmo pastebi ekspertai, pasaulio tautos pasirinks tik patyrę dar rimtesnių sukrėtimų ir tragedijų. Turi pasikeisti XX a. kapitalizmo sėkmės suformuota galvosena – nuo, kaip vėl kiek skubotai ir nesklandžiai formuluoja minėti ekspertai, „orientuotos į sandorius“ link „orientuotos į dovanas ir įmokas“. Tai bus globalinio bendradarbiavimo kelias; ne tiesus ir ne lygus, nes sprendimai bus daromi ne pagal dogmas, o pragmatiškai. Pažanga čia vyks principu „du žingsniai pirmyn, vienas – atgal“.
Suirs Saugumo Tarybos Jungtinių Tautų organizacijoje vienvaldystė (iniciatyvą perims Generalinė asamblėja). Problemų bendrumo supratimas tiek pagilės, kad pagaliau nebus priešinamasi „anglies mokesčio“ įvedimui visose pasaulio valstybėse – kad būtų galima finansuoti laikotarpio pradžioje dramatiškai pasireiškusias problemas. Rusija, nors ir spyriodamasi, ims labiau jungtis į tarptautinį bendradarbiavimą, nors jos skeptiškumas ir savo tapatybės ieškojimas dar tęsis. Atviro kodo programinė įranga taps naujų žmonių kartų solidarumo ir bendradarbiavimo idėjine vėliava.
Mūsų pasaulis – ne Edeno sodai, o kur kas sudėtingesnė ir įdomesnė vietovė. Sudėtingesnė todėl, kad, kaip pastebėjo „Financial Time“ apžvalgininkas M. Wolfas, pasaulis nustojo lošęs be pralaimėjimų - kai ekonomikos augimas vienoje ar kitoje vietoje duoda naudos ir kaimynėms ar dar tolimesnėms šalims. Dėl klimato atšilimo ir tradicinių energijos išteklių išsekimo pasaulio ūkis pereina į nulinės sumos lošimą – kur vienos nacionalinės ekonomikos augimas anksčiau ar vėliau sumažina galimybes augti kitai ekonomikai. Tokiomis sąlygomis išpopuliarėja Rusijos ir Kinijos kultivuojamas valstybinio kapitalizmo modelis – keičiantis JAV išplatintą finansinio kapitalizmo modelį. Šiaurės Korėja tampa „vienu dideliu Dachau“, bet ar rasis joje A. Solženicynas – dar neaišku. Tik aišku, kad pasaulio tautos ir valstybės turės išmokti bendradarbiauti vis daugiau.
O įdomesnė ta „vietovė“ dėl tų pačių priežasčių. Juk nekapituliuojame ir niekada nekapituliuosime.
