Liepos 26 dieną įvyko tradiciniai Kryžių kalno atlaidai. Šiemet jie pasižymėjo tuo, kad kartu buvo švenčiamas “Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai jubiliejus”. Prie Kryžių kalno įvyko ekumeninės pamaldos, dalyvaujant įvairių krikščioniškų Bažnyčių vadovams. Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius sakė, kad Kryžių kalne esantys kryžiai byloja ne tik apie žmonių kančias, bet ir apie “apie krikščionybės pergalę”.
Gražus ir teisingas renginys. Tik kažkodėl kartais tampa sunku matyti ant mūsų senovės šventųjų kalvų ir alkakalnių uniformuotus žmones, Vatikano karius, skelbiančius “krikščionybės pergalę”. Kalbančių lyg buvusio karo kategorijomis. Pergalė reiškia, kad vyko karas. Kažkas laimėjo, o kažkas, žinoma, ne. Nes sąvoka “pergalė” reiškia “nugalėti kažką”. Oficialioje katalikiškoje doktrinoje viskas aišku ir sudėliota į lentynėles. Išaiškinta, kas yra gerai ir kas blogai. Ko nėra Biblijoje, paaiškina kunigai ir Bažnyčios hierarchai. Gal kažkam to ir reikia – žmonėms visada reikia aiškumo.
Tačiau pasaulyje atsiranda vis daugiau sąmonėjančių žmonių, kurie siekia Tiesą atrasti patys. Suvokti pasaulį ne per kažkieno kito mąstymo klišes, o per asmeninę, sąmoningą patirtį. Be didaktikos ir išankstinių schemų. Tai nereiškia – atmesti viską. Tai reiškia – būti sąmoningam ir atsakymų į klausimus ieškoti pačiam.
Kas buvo tie “pralaimėjusieji”? Ar tai mūsų protėviai (kitaip tariant, mes patys), didvyriškai pasipriešinę viduramžių katalikiškam imperializmui, tačiau jėga įjungti į brolišką XIV a. krikščioniškųjų tautų šeimą? Gal buvome tamsūs, nesusivokiantys ir pralaimėjo mūsų tamsumas? Vargu bau.
Mūsų senoji pasaulėžiūra buvo nepaprastai gili ir įvairiabriaunė. Šioje sąmonės platybėje tilpdavo visas pasaulis. Akmuo ir medis protėviams buvo ne stabas, o Gyvoji Sąmonė, per kurią jiems bylojo Kūrėjas. Kaip rašoma viename dvasingame tekste: “Dievas yra visur: jis duoda žinią, praskrisdamas paukščiu, jis pamaitina miške, atiduodamas savo kūną, tapusį uogomis ar grybais, jis užstoja nuo vėjo, tapęs uola, pagirdo, virtęs tyru vandeniu… Toks tikėjimas buvo gilioje senovėje…”
Nebuvo mūsų senieji protėviai nei atsilikę, nei tamsūs. Tai buvo šiek tiek kitokia civilizacija ir kitokia pasaulėžiūra, kuri dar nėra visiškai išnykusi ir mūsuose. Ir atvirkščiai, atėjūnai brunonai ir kiti misionieriai dažnai pasižymėjo tiesmuku mastymu (ir dabar tuo kartais pasižymi), jie beatodairiškai bruko savo tiesas. Agresyvi religija intensyviai plėtėsi visomis įmanomomis priemonėmis. Tai byloja mūsų skaudi istorija.
Čia būtina atskirti Kristaus mokymą ir jo meilės Evangeliją nuo tos struktūros, kuri vėliau buvo sukurta žmonių ir pavadinta Bažnyčia. Vienas Bažnyčios skilimas įvyko, kada Rytų Romos imperija nepanorėjus pripažinti popiežiaus viršenybės. Romos imperija žlugo, tegyvuoja Romos imperija! Romos vaidmenį perėmė popiežiai ir Vatikanas. Prasidėjo šlovinga pakilimų ir nuopolių kupina katalikų bažnyčios istorija.
Laikai pasikeitė ir šiandien nebegalime mąstyti viduramžių kategorijomis – matyti Bažnyčioje vien blogį. Ateistiniame neigimo amžiuje tikintieji vienijasi. Ekumeninės pamaldos prie Kryžių kalno sutraukė apie 5000 dalyvių. Tarpukaryje vien katalikų rengiamuose atlaiduose dalyvaudavo iki 30 000 tikinčiųjų. Paprasta aritmetika. Šiandien Bažnyčia jau ne ta, kokia buvo prieš kelis šimtmečius. Atsiranda vis daugiau tolerancijos ir pakantumo kitoms religijoms ir dvasinėms kryptims. Tačiau šis brandos ir sąmonėjimo procesas labai lėtas. Iš esmės, šiandien Bažnyčia visuomenės gyvenime vaidina pozityvų vaidmenį, kviesdama žmones laikytis pamatinių visuomenės vertybių. Ji išlieka viena stipriausių dvasinių jėgų, galinti paskatinti žmones pozityviam darbui, bendrabūviui ir kūrybai kiekvieną gyvenimo dieną.
700 metų neištrinsi iš tautos atminties. Ir nereikia. Kelio atgal nėra, tačiau yra kelias pirmyn. Gyvenimas sudarytas iš pustonių. Šiandien jau niekas nebegali uždrausti ( ar sudeginti ant laužo) tikėti ir melstis, kaip kiekvienas moka ir supranta. Žmogus turi teisę rinktis. Kiek šimtmečių turėjome šios teisės laukti religijos ir tikėjimo srityje!
Kiekviena religija, žinoma, turi teisę užsiimti misionieriška veikla. Tačiau negalima jėga versti žmonių įtikėti vieną ar kitą visur esančio dievo formą. Indai visaapimančią religija vadina Sanatana Dharma. O tokias religijas, kurios propaguoja siaurą kelią (pvz. krikščionybė) - Uppa Dharma (galima versti, kaip „Tiesos fragmentas“). Jokiu būdu jų neneigdami, nes visi keliai veda į kalno viršūnę. Iš fragmentų sukuriamas bendras piešinys.
Kai indų šeimą aplankydavo krikščionių misionieriai, šie paprastai gana greitai įtikėdavo Kristaus Evangeliją. Kitą kartą atvykę misionieriai pamatydavo krikčionišką simboliką šeimos altoriuje šalia hindu dievybių – Višnu, Šyvos, Krišnos, Sarasvati, Durgos ir kitų. Ir indai nuoširdžiai nesuprasdavo, kodėl misionieriai reikalauja, kad jie atsisakytų kitų dievybės formų. Juk visos jos kyla iš vieno dieviškojo šaltinio...
Indai sugebėjo išlaikyti savastį per tūkstantmečius. Mūsų tautos likimas liūdnas. Praradę protėvių tikėjimą, pamažu praradome ir savo vidinę stiprybę. Dingo ir svetimų užvaldyta valstybė. Lietuvos valdovai popiežiaus valia paversti kunigaikščiais ir priglobti Lenkijos Karūnos. Tam panaudotos mūsų pačių silpnybės. Prasidėjo ilgi tamsybės amžiai. Lyg paskutiniai Europos mohikanai gynėme savo senąsias vertybes, kadaise buvusias visos plačios Europos vertybėmis. Kol gyvenimo tėkmė brutaliai nepanaikino to, kas, matyt, neturėjo galimybių išlikti.
Tačiau šventos vietos niekur neišnyko. Šventieji akmenys taip pat iki šiol saugo protėvių dvasią. Vietas galima nesunkiai atpažinti, akmenis pajausti. Tokia vieta kadaise buvo ir Kryžių kalnas. Vienas iš šventųjų altorinių akmenų ilsisi prie upelio, kiti slypi po žeme ar išmėtyti kas kur. Atsiranda vis daugiau žmonių, jaučiančių vidinę pareigą rūpintis mūsų senolių dvasiniu paveldu. Nežiūrint į tai, kad mūsų pačių valstybė tam beveik visiškai abejinga. Ir krikščionybė iki šiol tik naikino tai, kas ilgus tūkstantmečius buvo mūsų gyvenimas ir pasaulėžiūra. Tačiau Lietuvos dvasia ima busti.
Praeitis negali atgimti, lyg buvusių laikų rekonstrukcija. Tačiau naujas atbudimas ir aukštesnio sąmoningumo ciklas yra neišvengiami. Tamsos amžiai baigiasi, procesas jau vyksta.
Kai lankai mūsų šventas vietas, jos tarsi verkia aimanuoja. Skundžiasi tiems, kas gali išgirsti. Kur mūsų sūnūs ir dukterys? Kur mūsų vaikai, kodėl mus apleidote, palikote sunaikintas, kodėl negerbiate protėvių šventosios ugnies, užmiršote protėvių vertybes, ilgus tūkstantmečius puoselėtas? Atbusk, protėvių žeme – tyliai kviečia jauną ir seną...
Tikiu, kad taip ir bus. Vis daugiau randasi žmonių, šį šauksmą girdinčių. Ir dar daugiau išgirs. Teišgirsta Tėvynės šauksmą politikai ir valstybės tarnautojai – bus daugiau teisingumo. Teišgirsta verslininkai – kad imtų galvoti ne vien apie save ir savo pelnus. Teišgirsta mokytojai – ir teskiepija vaikams amžinąsias vertybes.
Išmintingas žmogus neatmeta ir neneigia. Jis jungia savimi atrodytų nesuderinamas priešybes. Jame telpa viskas ir viskas tampa išmintimi. Išmintis grįžta žmonėms, kaip supratimas, atjauta ir meilė. Tokie buvo katalikai monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, tėvas Stanislovas Dobrovolskis. Savo svarbią misiją šiandien atlieka kunigas Valerijus Rudzinskas. Daugelio pašvęstųjų vardų mes nežinome. Užmiršti žynių kapai ir jų vardai....
Kurdami ateitį, neturėtume neigti ir paminti praeities. Turime prisiminti ir paimti iš jos tai, kas verta, kad išliktų, kas geriausia. Nes viskas kinta ir gyvenimas niekada nesustoja. Tačiau yra nekintančių vertybių, išliekančių per amžius. Jos mums ir svarbios.
