Pasakojama, kad graikų mąstytojas Sokratas mėgdavo vaikščioti po turgų ir ten kalbėtis su žmonėmis. Viduramžiais į turgus atvykę keliaujantys pamokslininkai ten skelbdavo dieviškas tiesas. Nūdienos intelektualai išdidžiai nusigręžia nuo turguose besilankančių žmonių, laikydami juos paprasčiausia tamsuomene.
Ne taip galvoja Klaipėdoje rinkimų batalijose dalyvaujantis rašytojas Šarūnas Navickis, kuris būtent turguje pastatęs vagonėlį bando užmegzti ryšį su tautiečiais. Spalio 14 d. sužinosime, ar toks „sokratiškas“ žingsnis pasiteisins. Kaip bebūtų Šarūno dalyvavimas rinkimams suteikė papildomos intrigos. Juk pasikalbėjus su klaipėdiečiais galima išgirsti įvairių nuomonių apie jį, o tai reiškia, kad Šarūnas – asmenybė, nes žmonių nepalieka abejingais. Būtent asmenybių trūksta mūsų politikoje, kuri yra užkimšta vidutinybėmis.
Šiuo požiūriu itin įdomi Šarūno rinkimų kova su konservatoriumi – „krikdemu“, dabartiniu Seimo nariu Evaldu Jurkevičiumi. Šis visomis prasmėmis blankus politikas (tai įrodė ir jo bendrapartiečiai nureitingavę jį į 152 vietą rinkimų sąraše), niekuo nepasižymėjo visą savo darbo Seime kadenciją, kol gavo šansą pakilti iš politinio limbo – sutriuškinti Neringą Venckienę. Kaip žinome „mauras“ savo darbą atliko tiksliai. Partijos vadovybė tai įvertino gerai – jis šoktelėjo rinkimų sąraše aukštyn per 100 vietų.
Tad Šarūnas stojo į simbolinę kovą prieš Jurkevičių. Ir ne tik prieš jį. Prieš ryškų ir pastebimą Š. Navickį rikiuojasi tikra politinė nykuma - Andrius BURBA, Irena ŠIAULIENĖ, Artūras ŠULCAS. Ir jei biudžetinės partijos sugeba tik tiek pasiūlyti klaipėdiečiams, tuomet politinė impotencija yra šių partijų „prekinis“ ženklas. Apie savo postūmius į politiką Šarūnas kalba taip: „Nebuvau gyvenimo statistu anksčiau, nesu juo ir dabar, o priklausomybė partijoms, kurios čia atsiranda, čia išnyksta yra kvailokas ir gana primityvus mums primestas formatas, kuris, kaip dabar matome, nieko nereiškia. Bene pirmasis tą suvokė Lietuvos sąrašas, ėmęsis remti skirtingų partijų ir partinių sąrašų kandidatus į Seimą, o taip pat ir keletą nepartinių, tarp kurių esu ir aš. Labai tikiuosi, kad Lietuvos rinkėjai sugebės apsispręsti konkrečių kandidatų ir savo pačių naudai, o ne balsuos už partijas, kuriose pirmosiose pozicijose puikuojasi senieji nomenklatūriniai kadrai. Tačiau noras keisti Lietuvos politinę paletę niekur nedingo, kaip nedingo ir priežastys, kurios tai sukelia – neteisybė ir visokeriopas skurdas, iš kurių kyla didžiulė emigracija, minėtini visų pirmiausia. O nusivylimas partijomis kaip tik nulėmė, kad aš kandidatuoju ne kaip partinis, o kaip savarankiškas kandidatas, kurį taip pat apsisprendė iškelti ir Lietuvos sąrašas.“
Kadangi jis savarankiškai išsikėlęs kandidatas, o tai reiškia, kad neturi partinio užnugario, nefigūruoja rinkimų sąraše, kyla klausimas, ar nepaprasčiau tapti kokios partijos dalimi? „Partinio, juo labiau klaninio – finansinio užnugario neturiu. Variantų eiti su partija, žinoma, buvo, tačiau jie neatitiko pažiūrų ir principų. Be to partija, kaip taisyklė, yra savotiška suniveliuojanti terpė, kurioje asmenybei nepalikta vietos, tą sakau iš patirties. Todėl dėjau pastangas, kad galėčiau išsikelti savarankiškai, o ne naudotis sąrašais. Taip ir atsitiko Klaipėdos Baltijos apygardoje, kur esu įregistruotas nepriklausomu kandidatu, kurį taip pat iškėlė ir Lietuvos sąrašas. Neslėpsiu, būti vienu iš viso labo dviejų Sąrašo tiesiogiai iškeltų kandidatų tarp visų tų puikių žmonių, kuriuos Lietuvos sąrašas parėmė, man yra didelė garbė. Savarankiško kandidato statusas taip pat garantavo ir Neringos Venckienės palaikymą, ypač dėl to, kad šioje apygardoje nėra kito „Drąsos kelio“ kandidato, kur aš konkuruoju su E. Jurkevičiumi, pirmininkavusiu Seimo komisijai, kurios užduotis buvo atimti teisėjai teisinį imunitetą.“ Tad E. Jurkevičiaus temos apeiti neįmanoma: „Jis ir aš esame savotiški simboliai – E. Jurkevičius vadovavo tai komisijai, kuri niokojo N.Venckienę, o aš, nors ir nebūdamas „Drąsos kelio“ partijos nariu, atstovauju Tie-sos jėgas ir atvirai stoju už tai, kad Lietuvoje galop įsivyrautų tiesa ir teisingumas, o mūsų vaikams nebereikėtų emigruoti į svetimas šalis vien todėl, kad Tėvynėje nebeįmanoma išgyventi iš sąžiningo darbo. E. Jurkevičius atstovauja vieną pusę – o aš kitą. Tarpinių pozicijų čia nėra.“ Ir priduria: „Štai taip“.
Kovoti einama dėl pergalės, bet galimybė pralaimėti, kam nors iš „nykiosios galerijos“, egzistuoja. Klausiu Šarūno, ar tokiu atveju jaus neteisybę? „Neteisybę? Ne... Jausiu klastą. Sakau tai visiškai atvirai, nes praktiškai kasdien bendrauju su žmonėmis nuolatinių susitikimų metu prie mano rinkimų namelio ties Klaipėdos Naujuoju turgumi, kur šnekamės gyvai ir tiesiai šviesiai – todėl be jokių išlygų sakau, žmonių palaikymas man yra išties didžiulis ir pirmiausia todėl, kad jie intuityviai jaučia, jog aš jiems nemeluoju ir nežadu to, ko būtų neįmanoma ištesėti, o esu toks pat, kaip ir jie – kvėpuojantis tuo pačiu oru ir sprendžiantis tas pačias išgyvenimo problemas. Esu tikras, kad žmonės mane išrinks, nesu toks pat tikras dėl lemiamu momentu „užlūžtančių“ kompiuterių.“ – įsitikinęs Š. Navickis. Jis tikras – tai pergalės ženklas.
