Šiai akcijai abejingas neliko ir grupės „Arbata“ vokalistas Andrius Zalieska. Publiką ugningais pasirodymais ir neišsemiama kūrybine galia stebinantis atlikėjas darbo dienomis – raidos sutrikimų turinčių vaikų pedagogas. Šią specialybę jis pasirinko būdamas vos devyniolikos.
Atvirame interviu menininkas papasakojo, kodėl ėmėsi tokio darbo, įvardijo labiausiai čia praverčiančią savybę ir tarė svarbų žodį autistų tėvams.
- Kaip atradote šią specialybę?
- Viskas, kas gražiausia, nutinka netikėtai, tam tikrų aplinkybių dėka. Pabaigęs 12 klasių, rinkausi studijas. Supratau, kad mane traukte traukia pedagogika. Antrame pirmo kurso pusmetyje prasidėjo praktika. Man buvo pasiūlyta praktikuotis vaikų su negalia centre. Kaip ir visi, taip ir aš pradžioje jaučiausi šiek tiek šokiruotas, bet paskui pradėjo džiuginti tai, kad savo rankomis galiu prisidėti prie vaikų ugdymo. Centro darbuotojams mano darbas patiko, tad jie pasiūlė pasilikti. Su raidos sutrikimų turinčiais vaikais dirbu jau nuo pirmo kurso.
- Paminėjote, kad pradžioje jautėtės šiek tiek nejaukiai, tačiau paskui jausmai pasikeitė. Kas privertė persimainyti?
- Supratau, kad šiems vaikams nėra blogai. Jie gyvena savo pasaulėliuose. Negerai yra juos supantiems žmonėms. Ypač sunku tėvams. Viskas, ką galima padaryti dėl autisto vaiko – paversti jo gyvenimą patogesniu. Didžiausias siekis – socialiniai įgūdžiai. Svarbu, kad jis išmoktų pats savimi pasirūpinti. Taip pat reikia dirbti ir su visuomene, kad žmonės suvoktų, jog pasaulis gali būti ir toks.
- Kaip vyksta pamokos su autistais?
- Principas toks pat, kaip ir vidurinėje mokykloje. Tik čia pritaikomos adaptuotos programos. Pamokos prasideda nuo 8 val. ryto. Į mokyklą vaikus pristato tėvai arba mokykliniai autobusai. Džiugu, kad dabar galime pasidžiaugti transportu, kuris vaikus pasitinka nuo namų ir atveža prie mokyklos durų. Čia jų laukia auklėtojai ir padėjėjai. Kiekvienam vaikui pagal amžių, pagal negalią yra paskirta tam tikra klasė. Visą dieną, kaip ir vidurinėje, vyksta komunikacinės, orientacinės bei kitos veiklos. Rugsėjo 1-ąją bendraujant su kiekvienu vaiku yra sudaromos individualizuotos programos, užsibrėžiami tikslai.
- Kokių savybių reikia dirbant su protiškai neįgaliais vaikais?
- Svarbiausia – didžiulė kantrybė, kurią išugdyti labai sunku. Ne tiek kantrybės reikalauja patys vaikai, kaip jų tėvai. Dažniausiai atvesdami vaiką į mokyklą jie atsineša didelius lūkesčius, aukštus užsibrėžtus tikslus. Tuomet prie pedagogo darbo dar prisideda ir psichologo darbas. Mokytojas negali hiperbolizuoti, reikia žiūrėti realistiškai. Mes esame ta grandis, kuri tėvams nurodo, kaip žingsnis po žingsnio jų vaikai eis tikslo link.
- Minėjote, kad šiame darbe ypač svarbi kantrybė. Ar būna tokių atvejų, kuomet pratrūkstate ir užrinkate?
- Bet kokie agresyvūs veiksmai nėra pageidautini nei dirbant su normalaus intelekto vaikais, nei su sutrikusio. Ši tema dabar labai eskaluojama. Apie tai kalbėti yra labai sudėtinga. Kuomet kasdien intensyviai dirbant 6 valandas tenka tą patį aiškinti po 10-15 kartų ir, neduok Dieve, kažkas tavęs neklauso, aišku, kad balsas gali pakilti. Žinoma, viskas proto ribose. Kaip ir vidurinės, taip ir specialiosios mokyklos pedagogas turi savo ribas.
- Prieš penkiolika metų pradėjote ir veiklą su grupe „Arbata“ ir darbą su vaikais. Kodėl būtent sulaukęs devyniolikos ėmėtės dviejų, gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančių veiklų?
- Muzikuoju jau nuo mokyklos laikų. Jau tuomet kūrėme, pankavome, savo kūrybą demonstravome Palangos gatvėse. O baigiant mokyklą, kaip ir visiems, įvyko lūžis – teko rinktis rimtesnę specialybę. Taip nutiko, kad tais pačiais metais atsirado daugiau žmonių, kurie panoro kartu kurti muziką, turėjo idėjų. Čia kaip pirma meilė – negali pasirinkti, kuriuo metu ir kokio pavidalo ji užklups.
- Su neįgaliais vaikais dirbančio pedagogo paveikslas – šviesus. Regis, tai turėtų būti geros širdies žmogus. Kas jums įskiepijo norą padėti?
- Mano tėvai labai religingi. Aš negaliu atsiriboti ir sakyti, kad jie man nedarė įtakos. Aišku, kad darė. Tačiau paauglystėje aš buvau pankas ir toks požiūris man buvo labai svetimas. Svarbiausia priežastis buvo ta, kad šis būdo bruožas man buvo brukamas. O jūs pabandykite kažką įbrukti paaugliui... Visgi tos skiepijamos vertybės tam tikrose gyvenimiškose situacijose vėliau „prasimuša“ ir verčia vienaip ar kitaip vertinti tam tikrą situaciją. Akivaizdu, kad tai, kas man buvo įskiepyta, išlipo į paviršių.
- Sekmadienį turėjote galimybę mokiniams atlikti savo kūrybos dainų. Kaip jautėtės stebėdamas jų akis nuo scenos?
- Aš dirbu su tais vaikais, aš juos pažįstu, todėl man visa tai labai artima. Kuomet išgirdau, kad organizuojamas toks renginys ir esu kviečiamas sudalyvauti, sutikau net nesvarstęs. Reikia skatinti žmones susipažinti su šia pasaulio dalimi, kad jiems būtų kuo lengviau įsilieti į visuomenę. Raidos sutrikimų turintys vaikai labai uždari, juos gąsdina įvairios aplinkoje vykstančios situacijos. Savo sekmadieninį pagrojimą vadinu pačiu tyliausiu iš kada nors turėtų. Jeigu būčiau parodęs visą savo balso stiprybę, vaikai greičiausiai būtų išsigandę. Teko elgtis labai subtiliai. Todėl svarbu ir visuomenę, o svarbiausia, autistų tėvus, įtikinti, kad jie yra atsakingi už jų geresnį gyvenimą.
