Didžioji Lietuvos žiniasklaida mirga pranešimais apie vadinamųjų „žvaigždžių“ gyvenimą. Tai pritraukia daugiau skaitytojų nei pasakojimai apie tikrąją žmonių buitį. Veikia švytuoklės principas: tarybiniais laikais žiniasklaida vis aprašinėdavo paprastų darbininkų ar valstiečių rūpesčius, gal ir perlenkė, bet dabar apie juos nė žodžio, tik apie „žvaigždes“. Pastarųjų kultas yra juokingas, nes įdomus tik snobams. Norintiems iš tikrųjų pažinti Lietuvos gyventojų daugumos realybę belieka rinktis individualų stebėjimą ir analizę.
Tiesa, galima galvoti taip, kaip galvoja socialdemokratų partijos pirmininko Gedimino Kirkilo pavaduotojas, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, kuris ištarė: „Žmogus, uždirbantis mažiau nei 1000 litų, šiais laikais yra nevykėlis.“ Išeitų, kad nevykėliai yra daugybė Lietuvos švietimo, kultūros, kitų sričių darbuotojų. Ši frazė atspindi įsivyravusį Lietuvoje paniekinamą požiūrį į neturtingus, į mažiau uždirbančiuosius, į tuos, kurie nedalyvavo „prichvatizacijose“, kurie nesibrovė alkūnėmis kurdami pelningus verslus, nedalino ir neėmė kyšių.
Viena Žemaitijoje sutikta geraširdė moteriškė tiesiai šviesiai man skundėsi: „Mažo žmogučio niekas nemato. Mes kaip atmatos, kaip ne žmonės, lyg neturėtume širdies“. Tačiau ar ne per greitai mes leidžiame tokius žmonės vadinti „mažais žmonėmis“?
Ar ne tokių žmonių dėka Lietuva išlikdavo visais laikais – ir ar ne jie ir šįkart, susivieniję į platų liaudies „Frontą“, sustabdys Lietuvos degradaciją?...
