Pretendentų į teisėjus atrankos komisija pirmadienį paskelbė, kad labiausiai tinkamas kandidatas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) pirmininko pareigoms - Virgilijus Valančius, jau anksčiau šešerius metus (2002-2008) šias pareigas ėjęs teisėjas. Tiesą sakant, būtų labai nuostabu, jeigu komisija būtų nusprendusi kitaip. Mat, jau praėjusių metų lapkrity, paskutinę LVAT pirmininko darbo dieną, Prezidentas Valdas Adamkus žinomam teisėjui parodė išskirtinį atidumą – pagerbė priėmimu S. Daukanto aikštės rūmuose.
Atrankos komisijos sprendimas – formalumas?
Prezidentūros išplatintame pranešime spaudai tąsyk buvo skelbiama, kad susitikime aptarta Vyriausiojo administracinio teismo veikla, „galimybės ją tobulinti“, kalbėta apie tai, „kaip pagreitinti teismuose susikaupusių bylų nagrinėjimą“.
Prezidentūros užmojis kalbėtis apie „galimybes tobulinti“ teismo veiklą su pareigas jau atlikusiu asmeniu vertė suklusti ne tik dėl to, kad Vyriausiasis administracinis teismas V. Valančiaus kadencijos metais tapo viena problemiškiausių grandžių Lietuvos teismų sistemoje. Prisiminus, kad su Vytautu Greičium, taip pat kadenciją baigusiu Aukščiausiojo Teismo pirmininku, jokių pokalbių, kaip „tobulinti“ Aukščiausiojo Teismo darbą, prezidentūra nevedė, tapo aišku, ką reiškia tas „raudonas kilimas“ ir kas yra prezidentūros favoritas.
Žmogiškąsias silpnybes – simpatijas ar antipatijas – dar galima suprasti, net ir nepaisant to, kad Konstitucija Prezidentą įpareigoja būti visiems „lygiai teisingą“. Blogiau kitkas. Valstybės vadovo dėmesio susilaukė ne šiaip sau kadenciją baigęs teismo pirmininkas, bet vienas iš kandidatų užimti šio teismo vadovo pareigas dar vieną kadenciją. Kitų dviejų kandidatų prezidentas nekvietė.
Turint galvoje tai, jog Vyriausiojo administracinio teismo pirmininką skiria Prezidentas ir tam nereikia nei Seimo, nei kitos kurios valdžios grandies pritarimo, jau anas susitikimas prezidentūroje buvo „daug žadantis“. Todėl vakarykštis teisėjų atrankos komisijos sprendimas greičiau primena formalumą. Kodėl?
Nubėgo lyg nuo žąsies vanduo
Atrodytų, pagirtinas noras siekti pareigų ir tęsti karjerą. Ponui V. Valančiui šia prasme prikišti nieko negalima. Tuo tarpu prezidentūros veiksmai naujo paskyrimo išvakarėse ir atviras prielankumo demonstravimas vienam iš kandidatų kelia klausimų.
Dauguma žmonių gerai prisimena, kaip prieš gerus dvejus metus į didelį skandalą buvo įsivėlę septyni teisininkai, kalbėję netiesą Prezidentui V. Adamkui, šmeižę savo kolegą, Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių ir bandę inicijuoti konstitucinę krizę – raginę prezidentą skelbti politinį nepasitikėjimą Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Melas išaiškėjo, Prezidento patarėjas Haroldas Šimkūnas turėjo pasitraukti iš pareigų, teisingumo viceministras Gintaras Švedas atsistatydino, o teisėjai iš šios „balos“ išlipo, galima sakyti, „sausi“. Labiausiai dėl to, kad Prezidentas, net ir paaiškėjus negarbingam aukštas pareigas einančių teisininkų elgesiui, nesiryžo aiškintis šio pribloškiančio elgesio motyvų ir aplinkybių.
Tarp tų septynių teisininkų, kaip bebūtų apmaudu, buvo ir Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Virgilijus Valančius. Po to skandalingo įvykio jis lyg niekur nieko toliau tęsė savo pareigas. Politinė Lietuvos valdžia apsimetė, jog nieko neįvyko: aukščiausio rango teisėjų šmeižtas prieš savo kolegą ir konstitucinės krizės provokavimas, faktiškai, buvo nuleisti negirdom, lyg nekalti dalykai.
Prezidentas, kuris nuolat pabrėžia „moralios politikos“ būtinybę ir kurio tiesioginėje atsakomybėje yra teisėjų korpuso formavimo klausimai, deja, nepareikalavo iš grubiai profesinę etiką pažeidusių teisėjų, kad jie paaiškintų visuomenei: kas, kaip ir kodėl stūmė Lietuvą į konstitucinę krizę.
Ar teisingumas – ir Lietuvos valstybės pagrindas?
„Raginsiu kitus kolegas dalyvauti atrankoje ir pats ketinu dalyvauti“, – dar spalio pabaigoje BNS korespondentui pranešė Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas V. Valančius, dabar jau pripažintas tinkamiausiu kandidatu į šias pareigas. Spauda praneša, kad Atrankos komisija pretendentų pasirengimą vadovauti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui analizavo patirties „teismų savivaldos institucijų darbe“, „profesinių bei administracinių žinių“, „užsienio kalbų mokėjimo“, „asmens motyvacijos“ aspektais. Tačiau nieko nekalbama, ar kandidatai buvo vertinami iš profesinės etikos bei asmeninės reputacijos patikimumo perspektyvos. Ar jie įtikinamai atsakė bent į tuos klausimus, kurie buvo keliami viešai?
Justitia est fundamentum regnorum – teisingumas yra valstybių pamatas. Šie žodžiai buvo iškalti ant prieškario nepriklausomos Lietuvos Teisingumo rūmų fasado. Prieš septynerius metus, viename interviu, prezidento Valdo Adamkaus klausiau: „Ar ne simboliška, kad „atstatyti“ minėtą įrašą ligi šiol nepakyla rankos?“ Prezidentas tąsyk atsakė: „Tikiu, kad žodžius Justitia est fundamentum regnorum buvusios Teisingumo ministerijos sienoje mes atkursime. Atkursime ne tik žodžius sienoje, bet ir teisingumą valstybėje.“
Kiek pažangos per dvi Prezidento Valdo Adamkaus prezidentavimo kadencijas šioje srityje padaryta, nesiimsiu vertinti. Galutinis Prezidento sprendimas dėl Vyriausiojo administracinio teismo pirmininko kandidatūros bus iškalbingesnis už bet kokius komentarus.
