Praėjusius metus demokratiją, laisvę ir kitus amerikietiškus idealus aukštinantys Lietuvos politikai turėjo palydėti nuleidę galvas iš gėdos. Ypač tie, kurių likimas valdžioje priklausė nuo ištikimų sąjūdžio rėmėjų – buvusių politinių kalinių ir tremtinių. Paskendusi migloje ir komisijų darbo kazusuose CŽV kalėjimo šmėkla gąsdina net aukščiausius šalies pareigūnus.
Galbūt mes niekada nesužinosime, buvo ar nebuvo Lietuvoje pogrindinis amerikiečių saugumo kalėjimas. Valdžia įvairiais svarstymais bandys išsisukinėti nuo klausimų, vienareikšmis atsakymas tik susilpnintų ir taip netvirtas jos pozicijas. Tačiau jau vien paprasčiausias JAV televizijos ABC tyrimas atskleidė, kad nepriklausoma Lietuva gali tapti ne tik svetimų valstybių ar organizacijų nusikalstamos veiklos įkaite, bet ir iš dalies – tų nusikaltimų vykdytoja.
Valdžios pareigūnai ir toliau mums pasakoja, kokia kilni valstybė yra JAV, sugebėjusi pradėti teisiškai spręsti kalėjimų klausimą. Užuot rėmęsi tokia logika, pagalvokime: Lietuvoje galėjo veikti gulagas, ir jame be jokio kaltinimo galėjo būti kalinami žmonės iš trečiojo pasaulio šalių! Ką tai primena? Ar ne Sovietų Sąjungą, kurioje taip pat buvo be jokio teismo kalinami mūsų tautiečiai? Kalinami dažnai vien dėl to, kad buvo įtariami prisidėję prie pasipriešinimo sovietiniam genocidui. Dar prieš keletą metų tokiais pačiais dažnai iš piršto laužtais įtarimais remdamiesi JAV pareigūnai pasmerkė žvėriškomis sąlygomis kalėti daugybę žmonių iš Azijos ir Afrikos, be jokių įrodymų apkaltintų dalyvavimu tarptautinio terorizmo nusikaltimuose. Šį kartą tuose nusikaltimuose galėjo dalyvauti ir gulagų dalią patyrusi Lietuva.
Kol valdžia ir žurnalistai išmoningai slepia tiesą ar netgi verkšlena, kad išlindusios skandalo kojos gali suduoti didelį smūgį pasitikėjimui mūsų politikais, turėtume susimąstyti patys. Pirmiausiai, neatmeskime galimybės, kad Paksogeito laikais buvo žaidžiami didesni politiniai ir žvalgybiniai žaidimai, nei mums leista žinoti. Nesiruošiu teisinti nušalinto prezidento, bet jei planas „Strekoza“ išaiškėjo mainais į CŽV machinacijas ir pogrindinių kalėjimų statybas – džiaugsmas menkas. Priešingai, nei mums teigė ponai politikai, buvome ne tik Rusijos, bet ir JAV specialiųjų tarnybų įkaitai – ir tai buvo galima nesunkiai nujausti.
Dar liūdniau, kad gulagų tradicija Lietuvoje gyva. O prasidėjo ji ne sovietinėmis stovyklomis Macikuose ar Pravieniškėse, bet Varnių, Dimitravo ir Pabradės koncentracijos stovyklomis, kuriose tarpukario tautinė valdžia kalino savo priešus. Dabar, kai esame pasaulinės laisvės ir demokratijos gynėjai, turime aukotis dėl savo sąjungininkų ir priimti ne savo, bet jų priešus, tuos, kurie galbūt pasipriešino, kai mūsų sąjungininkai degino jų namus ir prievartavo jų moteris.
Klausimas – kieno pusėje turime būti, kuo pasitikėti mes, Lietuvos piliečiai? Savo valdžia, iš kurios tarnybų galbūt niekada nesužinosime, ar jos naudojo prievartą prieš mūsų šaliai nenusikaltusius žmones? O gal tų beteisių žmonių, kurių nepavadinsi teroristais, bet kurie gali tokiais tapti susidūrę su valstybiniu terorizmu, kurį praktikuoja civilizuoto pasaulio institucijos? Bet pirmiausiai turime reikalauti iš savo valdžios ir jos sąjungininkų tiesos – ar buvo Lietuvoje pogrindinis CŽV kalėjimas, kas ir kokiomis sąlygomis ten buvo kalinama. Taip pat turime savo valdžios klausti, ar dar ilgai kariausime beprasmį ir jau pralaimėtą karą Afganistane. Situacija panaši kaip prieš dvidešimt metų – to paties klausė Andrejus Sacharovas ir kiti sovietiniai disidentai, tokie klausimai galų gale nugriovė Berlyno sieną. Dabar ši pareiga pereina mums, ir, jei nesugebėsime reikalauti tiesos, visas mūsų valdžios moralinis purvas kris ant mūsų galvų. Be to, kas gali būti keisčiau, jei tiesūs valdžios atsakymai į šiuos klausimus iš tiesų išprovokuotų mūsų valdžios krizę?
