Tikriausiai teisybė, kad daugelio dalykų interpretavimas priklauso nuo interpretuojančiojo bendro išprusimo lygio ar nenumaldomo noro matyti bei interpretuoti būtent taip, o ne kitaip.
Ir šis straipsnis tikriausiai niekada nebūtų pasirodęs arba pasirodęs kitu laiku bei kiek kitokiu pavidalu, jeigu ne ta įprasta isteriškų užsipuldinėjimų žiniasklaidoje banga, pakilusi po Lietuvių tautinio centro (LTC) organizuotų Kovo 11-osios eitynių.
Nereikia būti ypač akylam, kad pastebėtum, jog tos pasipiktinimų bangos prasiveržia būtent tuomet, „kai reikia“. Visi patylomis, tarytum susitarę, laukia fakto įvykstant, kad po to duotų valią savo, geriausiu atveju, klaidingoms interpretacijoms, o blogiausiu – pasipiktinimui, tūžmingoms emocijoms bei, kaip dažnokai būna, – atviram šmeižtui.
Esu tikras, kad tautiškai mąstantis žmogus tiesiog tyčia statomas į nuolat besiteisinančiojo poziciją: jam nuolatos reikia neigti kaltinimus rasizmu, fašizmu bei kitokiu politiniu ekstremizmu, tuo tarpu pernelyg įsigyvenusiems į kaltintojo vaidmenį ir nesivaržantiems pasidrabstyti iš piršto laužtais epitetais negresia absoliučiai jokia atsakomybė, ką įrodė LTC ieškinio Žmogaus teisių stebėjimo institutui (ŽTSI) dėl šmeižto baigtis, kuomet nepamatuoti pastarojo instituto atstovų kaltinimai buvo nurašyti tiesiog į „nuomonės reiškimą“, o tai uždegė žalią nebaudžiamumo šviesą ir visiems kitiems kaltintojams.
Norėtųsi paklausti, ar negintų savo munduro garbės tas pats ŽTSI, jeigu koks piktavalis pažertų jam krūvą nemalonių etikečių bei epitetų, ir ar būtų patenkinti ŽTSI atstovai, jeigu teismas tai pripažintų laisvos nuomonės skleidimu? Aha, tikriausiai suveiktų sena kaip pasaulis taisyklė, kai tai, kas entuziastingai sveikinama taikant kitiems, nebūtinai turi patikti, kai taikoma tau pačiam.
Panašių precedentų būta ir daugiau, tai daugelį verčia labai rimtai suabejoti teisingumo sąvokos Lietuvos Respublikoje taikymu bei sprendžiančiųjų mūsų likimus nešališkumu. Nejučiomis pradedi manyti, kad toji teisingumo sąvoka tarytum pasislinko ten, „kur reikia“. Lyg Temidei būtų pripilta smėlio į vieną svarstyklę ir tai jau automatiškai daro vieną „tiesą“ svaresnę už kitą, nors lygiomis bei garbingomis sąlygomis ji net negalėtų pretenduoti į sėkmę.
Tvirtai tikiu, kad tereiktų vieno nešališko sprendimo tautinių jėgų naudai – ne dirbtinio, ne išprašyto, ne kažkaip ar už kažką nusipirkto – o iškovoto lygioje argumentų bei garbingų diskusijų dvikovoje, ir žiniasklaidoje tuojau pat pasibaigtų visi tie svaidymaisi „neonaciais“, „fašistais“ bei „rasistais“, nes už kiekvieną nepagrįstą kaltinimą kiekvienam tektų gerokai paploninti savąsias pinigines. Manyčiau, kad būtent taip turi veikti teisminė kiekvienos į objektyvumo ir nešališkumo kriterijus pretenduojančios valstybės sistema.
Po Kovo 11-osios eitynių pasirodžiusias publikacijas apie „žygiuojančius neonacius“ jau sunku ir suskaičiuoti. Apsiribosime keliomis. Štai Ramunė Sotvarienė rašo: „Tai kurį paradą reikia uždrausti – neonacistų ar gėjų?“, „ir būtent šis, o ne potencialių neonacių, siekis Lietuvoje sulaukia agresyvios reakcijos“. Kitose straipsnio vietose eitynių dalyviai vadinami jau ne neonacistais, o nacionalistais, kas puikiai įrodo tai, jog autorė iš principo neskiria nacizmo nuo nacionalizmo, todėl abu šie apibrėžimai jai jeigu ir nėra sinonimiški, tai bent jau glaudžių glaudžiausiai susiję.
Kitas, išreiškęs savo, kaip „eksperto“ nuomonę – Viktoras Diavara: „Man kelia nerimą tokie reiškiniai, kaip, pavyzdžiui, neonacių judėjimo eitynės kovo 11 d., skanduotės "Lietuva lietuviams“, toje pačioje pastraipoje nesusilaikęs ir tėškęs civilizuotam žmogui, kokiu jis save tikriausiai laiko, nelabai būdingą epitetą: „visiški idiotai“.
Pasaulio piliečiu save nekart įvardijęs Diavara tikriausiai nesuvokia nuėjęs pernelyg toli, lipdydamas šias etiketes. Jeigu eitynėse žygiavo neonaciai, tuomet tarytum logiška būtų manyti, kad ir LTC bei jį sudarančios formuotės yra neonacių organizacijos. Vadinasi, visa LTC vadovybė taip pat yra sudaryta iš neonacių, įskaitant Romualdą Ozolą bei kitus. Tuomet norisi paklausti: kas toks yra Nepriklausomybės akto signataras Romualdas Ozolas ir kas toks yra Viktoras Diavara? Ką reiškia pirmojo nuopelnai Lietuvos valstybei bei tautai ir ką reiškia antrojo nuopelnai popsinėje pigių blizgučių „Eurovizijoje“? Nenuostabu – juk lygybės ženklo dėjimas tarp neonacizmo ir konservatyvaus patriotizmo – įprastas mūsų dienų „progresyviosios visuomenės“ bruožas ir neverta net tikėtis, kad panašiems į mūsų minėtą muzikantą piliečiams užteks jėgų suvokti savo klaidas bei nuoširdžiai atsiprašyti...
Visa kita „kaltintojų retorika“ ganėtinai paprasta ir nieko nestebinanti.
Kaipgi ji gali nustebinti, jei nuolat kuriama ant tų pačių retorinių klausimų, abstrakčių pareiškimų perpus su pagieža bei kaltinimais?
Pagrindiniai iš jų būtų tokie.
„Vokietijos nacistai irgi pradėjo nuo panašių maršų. Pažiūrėkit, kuo paskiau tai pavirto“.
Nėra nė mažiausio pagrindo lyginti Lietuvos situacijos su pirmosios XX a.pusės Vokietijos situacija. Mažos, 3 milijonus gyventojų turinčios šalies nacionalizmas, netgi labai panorėjus (ko niekas iš LTC ir nenori!) niekuomet nevirstų tuo agresyviuoju imperiniu nacizmu, savyje apjungiančiu visus politologo Entonio Smito aiškiai apibrėžtus nacizmo komponentus, kurių čia vardinti neverta. Pagaliau nereikia daug proto, kad suvoktum, jog nacizmas yra istorinė atgyvena, visiškai neįmanoma mūsų laikais ir juolab – Lietuvoje.
Lietuva susijusi su likusiu pasauliu tūkstančiais ekonominių bei kultūrinių gijų – niekas XXI-ajame amžiuje negali gyventi visiškai izoliuotas nuo kitų, atskirtas spygliuotomis vielomis bei sargybos bokšteliais. Toks yra laikmečio faktas ir visiškai nesvarbu – pripažinsime mes tai ar ne. Lietuva gali gyventi be Europos sąjungos ir NATO, palaikydama pragmatiškus ir abipusiai naudingus santykius su visais kaimynais, tačiau visiškai uždarai gyventi nepavyks, o ir nėra tokio tikslo, kuo nuolat tautą gąsdinta piešiantieji baisaus „lietuviškojo nacizmo“ realybę.
Antrą vertus, manyti, kad besąlygiškas visų Vakarų (ar Rytų) diktuojamų madų priėmimas yra Lietuvos klestėjimo garantas, reiškia daryti patį baisiausią nusikaltimą prieš savo pačių tapatybės išsaugojimą. Dargi, jei tos mados brukamos priverstinai, grasinant panaudoti ekonominį bei politinį šantažą, atimant dalį mūsų vidinio suverenumo, stengiantis aplenkti bet kokį laiką ir peršokant visus natūralius bei ilgalaikius palaipsninius pokyčius, čia ir dabar formuojant „naująjį lietuvio tipą“, kuris tiesiog privalo mąstyti kažkieno primestomis kategorijomis.
Suprantama – mes keičiamės. Mąstome galbūt kiek kitaip nei mūsų tėvai, o šie mąstė galbūt kitaip, negu mūsų seneliai. Tai yra natūralūs, palaipsniniai procesai. Tačiau kuomet iš mūsų reikalaujama akimirksniu atsisakyti mūsų tradicinės pasaulėžiūros, priimti naują, „tobulesnę“ moralę, nutraukti visas su praeitimi mus rišančias gijas, o savo tėvų bei senelių mąstymą paskelbti primityviu bei atsilikusiu – gerai, manykite, kad mes tam „nesubrendę“ jūsų „vertybių“ pasaulyje. Ir jeigu kažkam toks požiūris yra neonacistinis – tebūnie tai jų sąžinės reikalas.
„Nacistinis šūkis „Lietuva – lietuviams“
Nereikia nė sakyti, nes kaip dieną yra aišku, kad kaltintojai tyčia ir su ypatingu pasimėgavimu pabrėžia šį šūkį tiesioginiame kontekste, apeliuodami į neva „visišką jo nacistiškumą“. Paradoksalu, bet šūkis, kuris Atgimimo laikais buvo geras, staiga tapo ne tik blogas, bet vos ne kriminalinis.
Judant tokiais tempais „šviesios ateities link“ greitu laiku tikriausiai ir valstybės vėliava bei herbas bus pripažinti nacistiniu paveldu... Tuo tarpu viskas yra kur kas sudėtingiau.
Natūralu, kad organizacijos, įvardijančios save tautiškomis, kelia gyvybiškai svarbius tautinės bendruomenės bei tautinės tapatybės klausimus.
Tačiau čia verta sustoti ties vienu svarbiu aspektu. Tautinės idėjos šalininkai tautą vertina ne tik kaip lingvistinę, daugiau ar mažiau vienos kilmės žmonių bendruomenę, bet ir kaip visų būdingų tautai tradicinių vertybių saugotoją, nešėją bei perdavėją.
Lietuviškumas sąlygotas ne tik kalbos ar kilmės, bet ir tradicinės lietuviškos kultūros, tradicinių lietuviškųjų vertybių bei tradicinės lietuviškos pasaulėžiūros, kurią mes paveldėjome iš savo tėvų bei senelių.
Kai kurios primygtinai peršamos naujosios europietiškos, o tiksliau – neoeuropietiškos vertybės taip ir liks „neoeuropietiškomis“, nes savaime ir atskirai paėmus jos nėra nei lietuviškos, nei lenkiškos, nei olandiškos, nei vokiškos. Kartu su kitomis senosiomis Europos tautomis mus vienija tos pačios tradicinės vertybės ir mes jas vadiname lietuviškomis tik todėl, kad jos priklauso ir mums.
Pirmiausia – tai pagarba savo kultūrai, tradicinei šeimai, savo praeičiai, tapatybei, savo pačių laisvei ir suverenumui. Jeigu prie sąvokos „lietuvis“ prijungsime viso šio požiūrio visumą, tai lozungas „Lietuva – lietuviams!“ tampa formule, pasisakančia už visą mūsų vertybių spektrą.
Jeigu ES Lisabonos sutartis varžo mūsų valstybės suverenumą, tai sąvoka „Lietuva – lietuviams!“ pasisako prieš beatodairišką Briuselio direktyvų priėmimą. Jei lietuvis girdi pastovius ES ir kitų šalių valdininkų priekaištus („O jūs, vaikai, taip darykit“), tai šūkis „Lietuva – lietuviams!“ yra prieš kitų valstybių kišimąsi į mūsų šalies vidaus reikalus. Ši sąvoka kviečia mus atsigręžti į save pačius, į Lietuvos žmones bei mūsų pačių sukurtą valstybę. Ji kyla tuomet, kuomet tautiškai orientuotas lietuvis pasijaučia vis labiau nustumiamas nuo savo šalies likimo sprendimo klausimų. Kuomet arogantiški politikai, niekuomet neužmiršdami pareikšti „mus išrinko tauta“, visiškai nekreipia jokio dėmesio į juos išrinkusių žmonių lūkesčius, o klusniai teisinasi prieš ES funkcionierius, šūkis „Lietuva – lietuviams!“ skirtas jiems tai priminti.
Visiškai absurdiška manyti, kad šūkiu „Lietuva – lietuviams!“ ginkluojamasi norint pademonstruoti savo „ksenofobišką natūrą“.
Paskaitykite Kovo 11-osios eitynių organizatorių, Lietuvių tautinio centro vadovybės rašinius, interviu, atsišaukimus. Nerasite ten nė žodžio apie tai, kuo mus gąsdina Ramunė Sotvarienė, rašydama, kad „išvertus jaunųjų nacionalistų šūkį, išeitų, jog Lietuvą turi palikti rusai, žydai, lenkai, taip pat britai, prancūzai bei visi kiti užsieniečiai“. Būtent „išvertus“, o tiksliau – pervertus ir savaip interpretavus jo prasmę.
Asmeniškai aš, kaip šių eilučių autorius, ganėtinai ilgai dirbau su gudais, lenkais. Buvo netgi keli ukrainiečiai. Pasakysiu atvirai – žmonių būta įvairių – gerų ir blogų, bet daugeliu atvejų tai buvo paprasti žmonės, kuriems galiojo visos paprasto piliečio pareigos ir teisės. Tarpusavy jie kalbėjo savo kalba, save laikė savo tautų atstovais, nes tai yra elementariausia jų prigimtinė teisė, kurią gerbia ir gerbs kiekvienas tautiškai mąstantis lietuvis, jeigu toji teisė nevirsta atvira panieka Lietuvai ir lietuviškumui.
Kartais buvo narpliojami tautiniai, politiniai klausimai, bet niekas niekada nedarė iš to jokių baisių problemų. Nė vienas nepasisakė esąs diskriminuojamas tautiniu pagrindu, nereikalavo sau jokių išskirtinių sąlygų – šiems paprastiems Lietuvos piliečiams nerūpėjo nei lenkiški gatvių pavadinimai, nei įrašai pasuose jų kalba. Maža to, jie puikiai žinojo mano pažiūras, kaip ir tai, kad niekas niekuomet nevarys jų iš Lietuvos. Tai pavyzdys iš praktikos, o ne iš sausos „žmogaus teisių gynėjų“ teorijos, veikiančios tik aukštųjų politikų galvose bei tarpusavio žaidimuose.
„Lietuva – lietuviams!“ nedeklaruoja jokių pretenzijų į kažkokį privilegijuotą mononacionalinį išskirtinumą siaurąja prasme ir neskelbia jokių pilietinių teisių apribojimo lojaliems, valstybę ir lietuvių tautą gerbiantiems piliečiams. Antra vertus, derėtų suprasti, kad Lietuva yra vienintelė vieta pasaulyje, kurią kiekvienas lietuvis galėtų pavadinti vieninteliais ir tikraisiais savo namais. Tiek fizinės, ten dvasinės Tėvynės prasme. Šiaip ar taip, būtent lietuvių tauta įnešė didžiausią indėlį į Lietuvos valstybės sukūrimą, o garbingi kitų tautų atstovai (pavyzdžiui, Zauerveinas, Toporovas ir kiti) stipriai prisidėjo prie mūsų siekio būti ir išlikti savimi, kuo nusipelnė didžios kiekvieno lietuvio pagarbos bei teisės vadinti Lietuvą ir savo namais.
Pagaliau, juk pagrindinis lietuvių tautos vaidmuo kuriant savo valstybę apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kur rašoma, kad „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. Ten taip pat paaiškinama ir tai, kas yra tauta: „Lietuvių tauta. Prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, (...) šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomoje Lietuvos valstybėje“.
Tad minėtasis šūkis tiesiogiai primena tai, kas parašyta LR Konstitucijoje, bet ką tikriausiai pamiršo daugumas naujųjų Lietuvos valdovų. Jis jokiu būdų neskatina tautinės neapykantos bei gali būti interpretuojamas tiek tautinės, tiek santarvėje gyvenančios pilietinės bendruomenės kontekste.
Trumpai derėtų užsiminti ir apie pastebimas mūsų dienų tendencijas sąvoką „valstybė“ visiškai atskirti nuo sąvokos „tauta“. Išeina įdomi situacija, kad lojalumas valstybei bei tam tikras valstybinis patriotizmas kaip ir sveikintinas (įdomu, ar ilgam?), o prisirišimas prie tautos, t.y., pavadinkime sąlyginai – tautinis patriotizmas, tampa vis labiau nemadingu.
Tenka konstatuoti įdomią tendenciją, jog tauta sukūrė valstybę, o po to pačią tautą tarytum jau ir galima nurašyti į istorijos sąvartyną. Trumpiau tariant, kaip galima džiaugtis Lietuvos sporto klubų pasiekimais, jeigu juos žaidžia vien pirktiniai žaidėjai ar pergalėmis kokiuose nors konkursuose, jeigu Lietuvą atstovauja, sakykime, niekados čia negyvenęs vengras? Juk jeigu savo tautine sudėtimi Lietuva nesiskirs nuo bet kurios kitos Europos šalies, tai kokią prasmę turi Lietuvos, kaip valstybės, egzistavimas, jos vėliava, herbas bei kita iš tautinio tapatumo suvokimo kylanti valstybės simbolika?
Ir čia šūkis „Lietuva – lietuviams!“ gali būti traktuojamas dar kitaip.
Jis įgauna tautos, kaip pirminio, ir valstybės – kaip antrinio, tam tikros tautos veiklos rezultato, prasmę. Valstybė – tautos tvirtovė, ir ne kitaip.
O jeigu „žmogaus teisių gynėjai“ kada nors ateityje pradės neigti ryškiausią lietuvių tautos indėlį kuriant savo pačių valstybę, tai ar jiems nevertėtų tuo pačiu metu kelti ir klausimo dėl pačios sąvokos „Lietuva“ politkorektiškumo?
