Ilgai nenorėjau pradėti šios kalbos, nes maniau, kad ji beprasmė ir viskas savaime susitvarkys. Turiu omenyje nelietuviškos kilmės tikrinių vardų rašymą. Juolab, kad jau praėjo 17 nepriklausomos valstybės metų ir, rodos, nusistovi daugiau ar mažiau nuosekli ir ne tokia jau bloga tradicija - nors kiekvienas apie ją turim savo nuomonę ir galim pateikti įvairiausių pastebėjimų.
A. Smetona vardų nelietuvino
Sunku pradėti ir dėl to, kad šį kartą tenka pasiryžti tapti oponentu žmonių, kuriuos visus labai gerbiu ir su kuriais visada norėčiau būti tik vienoje barikadų pusėje - tų žmonių, kurie, kaip bebūtų, sugebėjo išlikti savimi sudėtingose pervartose, nepametė svarbiausių mūsų valstybės kelrodžių, kurie nuolat atkreipia dėmesį į opiausias mūsų kultūros problemas, ragina neužsnūsti ir kovoti. Tačiau šį sykį, mano giliu įsitikinimu, nueita per toli. Vėl iš naujo keliamas klausimas dėl sugrįžimo prie tikrinių vardų lietuvinimo, jų rašymo lietuviškomis raidėmis perteikiant originalo tarimą, yra nepagrįstas, o pateikiami keisti argumentai šauna pro šalį.
Keistai atrodo, kai sugrįžimo prie tikrinių vardų lietuvinimo šalininkai dangstosi visos visuomenės vardu ir dėl tikrinių vardų rašymo originalo kalba įtvirtinimo kaltina tik "blogąją" Valstybinę lietuvių kalbos komisiją, keista, kad tendencingai traktuojama lietuvių kalbos rašybos tradicija, galų gale, keista, kad, turint omeny visą didžiulį mūsų kalbos, kultūros ir tautinės savimonės problemų kompleksą taip atkakliai ir įnirtingai susitelkiama beveik vien tik ties šiuo punktu, jis taip sureikšminamas.
Visų pirma, tikrinių vardų rašymas originalo kalba turi daug platesnę ir gilesnę tradiciją pradedant pirmąja lietuviška knyga, nei jų lietuvinimas. Štai atsiverčiu 1918 m. vasario 19 d. "Lietuvos aido", kuriame skelbiamas Lietuvos nepriklausomybės aktas, faksimilinį leidimą. Laikraščio leidėjas ir redaktorius - A. Smetona. Skaitau: "Iš Londono praneša: Vyriausiojo štabo viršininkas Sir William Robertson atsistatydino". Vartau storą B. Brazdžionio eilėraščių tomelį - tikriniai vardai rašomi originalo kalba. Pasitikrinu V. Kavolio redaguotuose "Metmenyse" - rašoma originalo kalba net nepridedant lietuviškų galūnių. Tiesa yra ta, kad daugumoje tarpukario Lietuvos ir išeivijos leidinių užsienietiški tikriniai vardai nebuvo lietuvinami, be to, ši praktika buvo dar gerokai nuoseklesnė, nei šiuo metu: originalo kalba buvo rašomi ir vietovardžiai, ir vardai grožinės literatūros tekstuose. Nejaugi visa ši tradicija yra prieštaraujanti lietuvių kalbos dvasiai, griauna kalbą? Argumentas, kad tikrinių vardų rašymas originalo kalba griauna kalbos sistemą, net verčia žmones nutautėti (?!), išsiskiria kaip tikrovės iškraipymo pavyzdys net ir šiaip jau kupiname nesąmonių bei nesusipratimų šių dienų diskurso sraute.
Žurnalistai - pėdsekiai
Antra, pamėginus įgyvendinti reikalavimą lietuvinti tikrinius vardus vėl įklimptume į tą pačią pelkę, kurioje jau murdėmės tarybiniais laikais. Puikiai atsimenu, kai net tuometinės griežtos reglamentacijos ir plonyčio informacijos srauto sąlygomis ta pati pavardė tame pačiame laikraščio puslapyje buvo rašoma skirtingai - pavyzdžiui, buvo toks Vokietijos futbolo rinktinės treneris Helmutas Schönas, kuris buvo pristatomas kaip Šenas arba Šionas. Panašiai vis neapsispręsdavome - Getė ar Giotė. Galų gale viršų paėmė Getė, tačiau įdomu, kodėl - vokiškas tarimas artimesnis antram variantui. Jungtinės Karalystės buvusios ministrės pirmininkės pavardė buvo rašoma Tečer, tačiau čia irgi kažkoks nesusipratimas, nes pavardė Thacher anglų tariama panašiau į Tačer. Apskritai, toks transkribavimas - labai subtilus ir slidus dalykas. Jis gali būti tik apytikslis, ir čia labai lengva suklysti.
Moralinį pralaimėjimą vardų lietuvinimo šalininkai patyrė leidžiant didžiąją tarybinę enciklopediją. Buvo pritaikytos naujos transkribavimo taisyklės, net išleista speciali knyga, skirta jas pristatyti, tačiau už enciklopedijos rėmų naujoji vardų rašyba negyveno nė vienos dienos. Taip ir liko ta enciklopedija toks atskiras transkribavimo pavyzdys.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą nepriklausomoje Lietuvoje pradėtoje leisti enciklopedijoje nelietuviškų tikrinių vardų rašyba buvo originali, net nenurodant tarimo. Tą patį galima pasakyti apie Amerikoje leistą vadinamą Bostono 37-ių tomų enciklopediją. Dabar leidžiama Visuotinė lietuvių enciklopedija tęsia šią tradiciją. Tikrai nesuprantu, kodėl turėtume sukti ienas atgal.
Įvedus sulietuvinimo taisyklę parašyti trumpą informacinį pranešimą, kuriame minima kelios dešimtys įvairių šalių menininkų ar sportininkų pavardžių, būtų nelengvas uždavinys. Kiekviena redakcija, kiekvienas autorius, kiekvienas interneto dienoraščio savininkas turėtų apsiginkluoti specialia instrukcija su taisyklėmis, kaip transkribuoti pavardes iš kelių dešimčių kalbų. Tačiau ir tai negelbėtų. Pavyzdžiui, JAV gyvena ir NBA žaidžia krepšininkas pavarde Szczerbiak, kurio pavardė tariama maždaug Seserbiak. Akivaizdu, kad pavardės rašyba lenkiška. Jei asmuo tokia pavarde priimtų Lenkijos pilietybę ir taptų Lenkijos politiku, jau nevadintume jo Seserbiaku, o Ščerbiaku. O jei jis dirba vienoje, antroje, trečioje šalyje, turi dvi ar tris pilietybes - šių dienų judriame pasaulyje tai visai neretas, ir vis dažnėjantis, reiškinys - kaip tada transkribuotume? Taigi kiekvienas rašantysis turėtų tapti pėdsekiu, tik kažin ar tokie tyrimai būtų prasmingi ir rezultatyvūs.
Už kalbą dar reikia pakovoti
Galų gale, visiškai neaišku, kodėl tikrinių vardų rašyba originalo kalba tiko lietuviams 1918 m., kai daugiau nei 90 proc. lietuvių tautos gyveno kaime, neretai dar dūminėse gryčiose ir pasišviesdavo balanomis, ir kodėl tokia žalinga ši praktika tapo interneto, globalizacijos, informacijos greitkelių sąlygomis. Ši praktika apsunkintų informacijos paiešką lietuviškuose tekstuose ir informaciniu požiūriu izoliuotų juos nuo pasaulinių informacijos paieškų sistemų, skatintų technokultūrinį atsilikimą. Beje, tie patys pavardžių lietuvinimo šalininkai kaip vieną iš pasiūlymų Valstybinės kalbos įstatymui teikia straipsnį (12-tas str. siūlomoje redakcijoje), uždraudžiantį televizijos laidų ir kino filmų subtitravimą, paliekant tik dubliavimą arba įgarsinimą lietuvių kalba.
Šitaip tikroji mintis išryškėja dar geriau. Matyt, manoma, kad lietuvių kalbą padės išsaugoti izoliavimasis ir konservavimasis. Tačiau tai tik bėgimas nuo problemų, kurios tokiu būdu tikrai nebus išspręstos, o tik dar paaštrės.
O kad už kalbą vis dar reikia kovoti - tikra teisybė. Puiku, kad atsirado principingų lėktuvo keleivių, kurie pasipiktino tuo, jog visa informacija skrydžių metu ir jų įsigytuose bilietuose skelbiama tik anglų kalba. Būtų puiku, jei užuot ginčijęsi dėl pavardžių pasirūpintume, kad kvitai, bilietai, instrukcijos ir kiti užrašai būtų spausdinami gražia lietuvių kalba su visais diakritiniais ženklais. Tai - išties savigarbos klausimas, o jei kartais tam reikia papildomų lėšų, lauktume atitinkamos valstybės politikos. Reikalaukime kiekvienos prekės instrukcijų lietuvių kalba - tai bus mūsų nors mažas, bet kasdienis indėlis.
