Noriu panagrinėti vieną paprastą, bet svarbų klausimą – ar Lietuvoje dar turime vyriausybę. Gal toks klausimas skamba ir paradoksaliai, bet tokiu būdu norėtųsi užaštrinti kai kurias vis labiau akis badančias problemas. Kelios pastabos apie atsainų, atžagareivišką aukščiausios valdžios veikimą, kuris ir verčia abejoti, ar dar turime Lietuvoje vyriausybę. Keleto pastarosiomis dienomis nuskambėjusių epizodų trumpas komentaras.
Progresinių mokesčių idėja pasmerkta
Premjeras eilinį kartą sužibėjo mokesčių pertvarkos iniciatyva, žadėdamas siūlyti Seimui svarstyti progresinių mokesčių idėją ir eilinį kartą iš to išėjo visiškas konfūzas. Kodėl esame prieš progresinius mokesčius, daug neaiškinsiu, primindamas tik tai, kad aplink Lietuvą šalys rungtyniauja, kurios įsives plokštesnius ir mažesnius mokesčius. Ne dėl Premjero iniciatyvos turinio norėjau kalbėti. Akivaizdu, kad Premjero iniciatyva yra pasmerkta žlugti, nes net ir koalicijos partneriai, – pirmiausiai liberalcentristai, – tam kategoriškai priešinasi, taip pat ir opozicija, bent jau mes tam nepritarsime. Tačiau tokios Premjero iniciatyvos verčia suglumus klausti, ar Lietuva turi Premjerą, ar Lietuva turi valdančiąją koaliciją, ar Premjero vietoje yra tik Socialdemokratų partijos lyderis, kartu ir partijos rinkimų štabo vadovas, pateikiantis tik savo partijos idėjas, o valdančiąją koaliciją jungia tik ministrų kėdės, bet ne koks nors bendras sutarimas dėl bendrų iniciatyvų ar idėjų. Jeigu Lietuva turėtų normalią valdančiąją koaliciją ir normalius koalicijos santykius su Premjeru, tai Premjeras su vis naujomis mokestinėmis iniciatyvomis nedrįstų viešai pasirodyti tol, kol tokių iniciatyvų nebūtų suderinęs su koalicijos partneriais. Dabar kažkodėl yra stengiamasi parodyti, kaip koalicija neturėtų veikti. Premjeras dėl kažkokių priežasčių stengiasi parodyti, kad jis tėra tik Socialdemokratų partijos lyderis, bet ne visos koalicijos lyderis, ne šiai koalicijai vadovaujantis ir jai atstovaujantis Premjeras.
Pokyčių grėsmė aukštajame moksle vis dar yra?
Ar Vyriausybėje kas nors klauso Premjero?
Jau yra ne vieną kartą kalbėta, kad Švietimo ir mokslo ministerija torpeduoja partijų sutartus aukštojo mokslo reformos principus. Tuo susirūpinęs ne tik Prezidentas, tuo susirūpinusios ir partijos (bent jau TS), kurios pasirašė susitarimą ir dėjo daug pastangų, kad toks susitarimas būtų pasirašytas. Svarbu atsiminti, kad ir Premjeras tuo metu buvo didelis susitarimo entuziastas. Lyg savaime suprantama atrodė, kad Premjeras tuo pačiu tampa garantu, kad Vyriausybė partijų sutartą reformą imsis efektyviai įgyvendinti. Kas iš to išėjo, galite paskaityti 2007-10-29 TS Prezidiumo nario Manto Adomėno interviu “Lietuvos rytui”. Kaip ministerija yra pasiruošusi sabotuoti esminius reformos principus, geriausiai atskleidžia penktadienį “alfos" dienraštyje paskelbtas ministerijos sekretoriaus G.Viliūno pokalbio su studentų atstovais atpasakojimas. Iš to interviu akivaizdžiai matyti, kad visa numatyta reforma bus pakeista jos imitacija, nes, girdi, per vasarą ministerijoje nugalėjo sveikas protas ir ministrė pasakė, kad pradžioje bus sukurta studijų kokybė, o tik paskui jau bus įgyvendinama reforma. O studijų kokybė bus pasiekta įgyvendinus aukštųjų mokyklų vertinimo sistemą, pagerinus dėstytojų ir mokslininkų padėtį, vertinant jų kompetenciją ir suteikiant sąlygas vykdyti mokslinius tyrimus. Ir pabaigoje ministerijos sekretorius perspėja: “Pokyčių grėsmė vis dar yra”, kitaip sakant, ministerijos pagrindiniu rūpesčiu tampa klausimas, kaip išvengti pokyčių, kaip išvengti reformos, o ne kaip sutartą reformą įgyvendinti. Tai, kaip ministerija žada per metus įgyvendinti “studijų kokybės” pasiekimą, verčia tik gūžčioti pečiais, nes visus septyniolika metų aukštajame moksle buvo siekiama kokybės vien tik stiprinant valstybės biurokratines galias, prižiūrint tą kokybę. Ir iš viso to nieko neišėjo. Dabar ministerija tomis pačiomis, save diskreditavusiomis priemonėmis žada per metus pasiekti neregėtų rezultatų įtvirtinant studijų kokybę. O juk viso partijų sutarimo esmė ir buvo, kaip reformuoti aukštojo mokslo sistemą, kad pačios sistemos viduje (o ne ministerijos biurokratijoje) atsirastų tokie mechanizmai, tokie procesai, kurie savaime garantuotų, kad aukštojo mokslo sistemoje gali išlikti tik kokybiškos studijos. Ir vienintelis mechanizmas, kuris gali tai garantuoti – tai universitetų ir studijų programų konkurencija. Tokią konkurenciją galima pasiekti, jeigu valstybės skiriami pinigai, skiriami universitetams, būtų pririšti ne prie studijų vietos, o prie studento ir, studentui renkantis kokybiškesnes studijas, keliautų kartu su studentu. Konkurencija yra vienintelis žmonijos žinomas mechanizmas, kuris bet kurioje paslaugų ar prekių rinkoje sukuria savaiminį kokybės siekimo mechanizmą, žymiai efektyvesnį nei bet kokia valstybinė kokybės priežiūros sistema. Tai ir buvo partijų sutartos reformos principas (o ne kokios nors papildomos studentų įmokos), tačiau ministerijos biurokratai šį susitarimą jau išmetė į šiukšlių dėžę. Kad ministerijos valdininkai blokuoja politikų sutartas reformas, tame nėra nieko nauja ir nieko nuostabaus, bet, prisimenant Premjero entuziazmą dėl partijų susitarimo pasirašymo ir jo pasiryžimą būti reformos vykdymo garantu, toks ministerijos valdininkų veikimas verčia klausti, ar šioje valstybėje dar kas nors klauso šio Premjero ir ar pats Premjeras reformų nori.
Kovos su korupcija fiasko
Kad partijų susitarimai nieko nereiškia, jau parodė kovos su korupcija fiasko po praėjusiais metais Premjero aktyviai siekto partijų susitarimo dėl kovos su korupcija. Paliesiu tik specifinę sritį – rinkiminių ir partinių kampanijų finansavimo skaidrumą. Atrodo, kad faktas, jog Darbo partija, kaip įtaria Prokuratūra, sugebėjo neteisėtai panaudoti nuo 8 iki 25 mln. litų (kaip skelbia spauda), nieko nepamokė. STT nenori griežčiau prižiūrėti partijų pinigų, ir Premjeras su tuo sutinka. Vienintelis naujas dalykas, kuris bus pasiūlytas – tai draudimas juridiniams asmenims remti partijas, nors tai jokio skaidrumo neįneš, o greičiausiai bus tik priešingai. Per savivaldos rinkimus Darbo partija didžiąją dalį paramos deklaravo surinkusi ne iš juridinių, o iš privačių asmenų. Taigi Darbo partija naujai tvarkai jau yra pasirengusi. Kokiais pinigais privatūs asmenys taip gausiai remia Darbo partiją, žino tik ponas Dievas, ponas Viktoras, bet ne prokuroras. Juridiniai asmenys bent jau remia, pinigus pervesdami iš sąskaitos į sąskaitą, ir po to galima kontroliuoti, ar paremti politikai nepatenka į interesų konfliktą. Dabar sumanyta tvarka paliks tik daugiau neskaidrumo ir erdvės korupcijai. Jeigu drausti, tai reikėtų drausti ir juridiniams, ir privatiems asmenims, bet pirmiausia reikia sutarti, kad su korupcija bus kovojama ne dėl viešųjų ryšių, o matant realias problemas ir ieškant būdų, kaip jas įveikti. Ir čia tas pats klausimas – ar Premjeras pats žino, kokių permainų kovoje su korupcija jis nori, ar jam gerai taip, kaip nutars nieko nenorintys valdininkai.
Kas valdo valstybę
Kai Premjeras ir valdančioji koalicija nebevaldo valstybės, ją ima valdyti kas tik nori. Tai geriausiai atskleidė M.Laurinkaus tekstas 2007-10-25 "Lietuvos ryte". Laurinkus pasididžiuodamas paaiškino: kadangi Lietuvoje nėra nustatyta, kas turi formuoti užduotis saugumui, tai daryti ėmėsi “keletas įtakingų politikų, kurie visiškai pagrįstai vadinami garbingu “valstybininkų” vardu, ėmėsi užduočių formavimo iniciatyvos”. Tai skandalingas pareiškimas, atskleidžiantis, kaip giliai atsainumas yra įsišaknijęs mūsų valstybėje.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2007-10-29
Andrius Kubilius yra LR Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas
