Įsismaginus visiems draugiškai uiti, rūgoti, keikti nuosavą valstybę vienas kitas gal ir pagalvoja – ar ne per smarkiai? Gal taip įsijausime, jog visiškai apkvailinsime save ir destabilizuosime šalį.
Ir galop išsirinksime kokį vaduką-auksaburnį, kuris ne tik iš Europos Sąjungos ir kitokių priklausomybių išvaduos, bet ir apskritai išgelbės nuo dabartinių turtėjimo ir gerovės kėlimo problemų; džiaugsimės kokį pūgžlį vasarą sumeškerioję ar žiemą pašaly lentgalių žiemą nusigriebę.
Norėtųsi kokio nors arbitro. Kaip jiems iš šalies matosi? Kas per valstybė Lietuva? Jau gal žlugs?
2005 m. autoritetingas JAV žurnalas „Foreign Policy“ pirmą kartą sudarė vadinamąjį Žlungančių valstybių indeksą (ŽVI). Pagal dvylika rodiklių palygino 75 šalis, suskirstė jas į atitinkamas grupes – nuo bankrutuojančių, yrančių, iki visiškai stabilių. 2006 m. tokių apžvelgtų šalių jau buvo 146, 2007 m. – 177.
Panaudodamas tokio Taikos fondo platesnės paskirties ir sudėtingesnę konfliktų vertinimo sistemos metodiką žurnalas surikiavo šalis pagal 12 socialinių, ekonominių ir politinių rodiklių. Kiekvienas nestabilumo rodiklis vertinamas 10 balų, kur 1 balas reiškia, kad pagal tą rodiklį šalies stabilumui pavojaus visiškai nėra, o 10 – šalis destabilizuojama maksimaliai. Medžiaga rodikliams nustatyti renkama elektroniškai pagal sudarytus algoritmus, perkošiant šimtus tūkstančių pasaulio žiniatinklyje publikuotų informacijos vienetų.
2007 m. indeksas teikia tik 60-ties labiausiai pažeidžiamų pasaulio valstybių sąrašą (tų dramatiško likimo valstybių pirmąjį trejetą sudaro Sudanas, Irakas ir Somalis); mūsų ten nėra. Todėl pasiremsime 2006 m. surikiavimu.
Lietuva tarp tų 146 valstybių užima 113 vietą. Taigi, mažiau pažeidžiamų, stabilesnių valstybių pasaulyje nei mūsiškė – ne tiek jau daug, tik 33.
Pagal stabilumo laipsnį valstybės suskirstytos į keturias grupes. Pirmoji grupė, 28 valstybės – pačios nestabiliausios, kritiškoje būsenoje esančios šalys (iš 120 galimų surinkę 90 balų ir daugiau). Antra grupė – pavojuje atsidūrusios šalys; jų – 78 (gavę nuo 60 iki 89,9 balo).
Trečioji grupė – stabilios valstybės. Tai mūsų grupė – joje yra 27 šalys, surinkę nuo 30 iki 59,9 balų. Ketvirtą grupę sudaro stabiliausios pasaulio valstybės. Jų yra 13 (mažiau nei 30 nestabilumo balų). Galima jas ir išvardinti, pradedant nuo pačios stabiliausios: Norvegija, Švedija, Suomija, Airija, Šveicarija, Naujoji Zelandija, Australija, Kanada, Belgija, Danija, Austrija, Japonija, Olandija.
Bet įdomu ne tik pati vieta, bet ir kaip ji išskaičiuojama. Kaip gaunami tie Lietuvos 49,7 balo, Estijos – 51, Latvijos – 56,2 balo (taip, kaimynų padėtis valstybės stabilumo požiūriu vertinama prasčiau).
Čia gali kilti kažkiek „klausimėlių“, o atsakymai į juos verstų pagalvoti apie šalies bendro įvaizdžio poveikį „nepriklausomiems“ ekspertams.
Štai pirmas rodiklis – didėjantis demografinis spaudimas. Apie ką čia? Pirmiausia apie spaudimą, kylantį dėl didelio gyventojų tankumo, keliančio apsirūpinimo maistu ir kitomis būtinybėmis problemą. Aišku, tai ne apie mus. Dar – apie tokį gyvenviečių išsidėstymą arba žmonių grupių erdvinį pasiskirstymą, kuris trukdo komunikuoti, dirbti, lankytis ir pan. Juokinga būtų net bandyti ieškoti Lietuvoje kažką tokio, kas, kaip Nepalo ar Tibeto gyventojams, trukdytų nuvažiuoti kur panorėjus dėl to, kad kalnuose žiema, kad užėjo musoninių liūčių sezonas ar kad kaimyninės gentys neleidžia kirsti jų teritorijos. Liko paskutinė to rodiklio sudedamoji – spaudimas, kylantis dėl neproporcingos gyventojų struktūros pagal amžių arba dėl įvairiose teritorijose gyvenančių konkuruojančių grupių skirtingo gausėjimo.
Komentuoti paliksiu skaitytojams, tik pasakysiu, kad 5,7 balo skyrimas Lietuvai (priminsiu, 10 – tai didžiausią galimą nestabilumą keliantis rodiklio vertinimas) reiškia, jog tokio spaudimo ekspertai pamatė gan nemažai. Ypač jei palyginsime su Slovakijos (su jos didžiulėmis ir nelabai sutariančiomis romų ir vengrų mažumomis) kur kas stabilesniu įvertinimu (4 balai) arba Belgijos (su nacionalistinio Flamandų fronto atvirai deklaruojamu noru skelbti Flandrijos nepriklausomybę) 3 balais. (Emigracija čia neįeina; yra atskiras rodiklis „Nuolatinis žmonių bėgimas iš šalies“; Lietuva pagal jį pelnytai gauna 5,5 nestabilumo balus; Latvija – 5, Estija – 4, Lenkija – 6).
Pereikime prie ekonomikos rodiklių. Vienas jų toks: „Ryškus ir skaudus ekonomikos smukimas“. 10 balų čia galėjai gauti, jei šalyje nepaliaujamai smuko ekonomika (mažėjo BVP vienam gyventojui), krito prekių kainos, didėjo kūdikių mirtingumas, bankrotų skaičius, krito užsienio investicijų apimtys, nuvertėjo nacionalinė valiuta, valdžios taupymo režimas bloškė į skurdą daugelį gyventojų, suvešėjo šešėlinė ekonomika, tame skaičiuje – prekyba narkotikais, kontrabanda, kapitalas ėmė sprukti iš šalies, sukilo korupcija, valstybė nesugeba laiku išmokėti atlyginimų tarnautojams ir kariškiams ar mokėti pensijas.
Čia surinkome 4,5 balo – taigi, reikalai nėra itin blogi. Padėtis tokia pati kaip ir Slovakijoje, Maroke, Kinijoje, Ukrainoje ir Kosta Rikoje (visos po 4,5 balo). Bet mums toli dar iki tokių lyderių - stabilizuojančio ekonomikos raidos poveikio prasme - kaip Gana (4 balai), Tunisas (3,6 balai), Estija, Alžyras (po 3,5 balo) ir daug kitų, dar tvirtesnių. Komentarų, be abejo, reikėtų.
Mus, Baltijos kaimynus, skiria ir dar vienas rodiklis: vertinant poveikį stabilumui dėl kitų valstybių ar kitokių išorės veikėjų intervencijos tikimybės gavome 4 balus – kaip ir kaimynai Latvija, Lenkija, Vengrija, Slovakija, tuo tarpu Estijai skirta tik 3,3 balo. Gal kad kaimynų turim daugiau?
Yra penkios esminės institucijos, būtinos tvariam valstybės stabilumui, teigia Taikos fondo ekspertai. Tai – kompetentinga policija ir pataisos sistema, veiksminga ir profesionali valstybės tarnyba, nepriklausoma teisėtvarkos sistema, veikianti įstatymo viršenybės sąlygomis, drausmingos ir profesionalios ginkluotosios pajėgos, atskaitingos civilinei valdžiai, ir stiprūs nacionaliniai lyderiai įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje valdžioje.
Taip sutapo, jog kaip tik apie šituos dalykus ir vyksta viešoji kasdienė mūsų diskusija. Galima tik pridėti, kad nacionalinius lyderius turim ne pačius blogiausius (tikrai galim turėti blogesnių), kariškiai - nepatikrinti, nieko apie juos negalim tvirtinti, o štai policiją, teisėtvarkos bei valstybės tarnybos sistemą vis lopom.
Ir kai sulopysim iki naujumo – tada ir balų skaičiavimas neberūpės. Patys kitiems juos galėsim skaičiuoti.
