(Su “Laiko ženklais” polemizuojant. “Lietuvos rytas”, 2007. 02 15)
Tikėdama, kad Vasario 16-osios išvakarėse “Laiko ženklai” nuoširdžiai pakvietė savo skaitytojus puoselėti žodžio laisvę, nutariau atsiliepti į šį kvietimą ir pasidalinti keletu poleminių minčių apie savo požiūrį į laisvą žodį laisvoje valstybėje. Turiu galvoje, žinoma, Lietuvą, nes viliuosi savo valstybėje sulaukti ir tikros žodžio laisvės, ir visokeriopos pagarbos žmogaus teisėms, ir specialiųjų tarnybų, kurios dirbtų, prisilaikydamos pagrindinių demokratijos principų, o jų vadovai bent jau nemeluotų.
Sutinku, kad verti dėmesio ir rimtos analizės įvykiai Prancūzijoje ir Vokietijoje, kur buvo griežtai neigiamai įvertintos tų valstybių specialiosios tarnybos, šnipinėję žurnalistus, siekusius atskleisti tiesą. Tuo labiau, kad signalų, kad panašiai elgiasi ir Arvydo Pociaus tebevadovaujamas Lietuvos Valstybės saugumo departamentas, buvo ir pas mus. Žinau atvejus, kai žurnalistams buvo siūlomi pinigai, kad jie rinktų informaciją apie politikus, o vieno internetinio dienraščio žurnalistė buvo verbuojama kurpti kompromituojančią medžiagą apie VSD vadovybei neįtikusį politiką. Tiek informacijos prasisunkė į viešumą, ji taip ir nebuvo įvertinta ir lieka neatsakyta į esminį klausimą – kiek plačiai tokia praktika gali būti paplitusi mūsų krašte, kiek visko dar nėra žinoma? Vien jau dėl to būtina stiprinti specialiųjų tarnybų kontrolę, kurios iki šiol, deja, taip ir nebuvo.
Visiškai sutinku su “Laiko ženklų” autoriaus (ar autorės) nuomone, kad “nėra argumentų, kuriais vadovaujantis būtų galima apkarpyti žurnalistų teisę rinkti informaciją ir skleisti žinias”. Tačiau straipsnyje minimas apgailėtinas epizodas iš Lietuvos gyvenimo, kai Valstybės saugumo departamentas inicijavo susitikimo signataro L. Simučio namuose aprašymą laikraštyje, neturi nieko bendra su žodžio laisve, o yra tik šiurkščiausias žmogaus teisių pažeidimas, dėl kurio demokratinėje valstybėje iš karto sektų griežtas sprendimas tokios specialiosios tarnybos vadovo atžvilgiu. Deja, nesureagavo nei visuomeninės Žmogaus teisių gynimo organizacijos, nei atitinkamas Seimo komitetas.
Žodžio laisvės problema šiandieninėje Lietuvoje iš tiesų yra labai rimta. Priežastys įvairios, tarp jų ir paminėtos straipsnyje, tačiau jos toli gražu ne visos.
Pridėčiau keletą nepaminėtų, bet bene pagrindinių – žodžio laisvės nebus, kol ji nebus pajėgi konkuruoti su didžiuliais pinigais ir kol, prisidengiant žodžio laisve, savo interesams ir savo uždarumui ginti žiniasklaidą naudos operatyvinę veiklą vykdančios struktūros.
Ko verta vien situacija, kai Seimo nutarimas, įpareigojantis VSD pateikti informaciją apie aukštų valstybės pareigūnų korupciją, atsitrenkia į labai didelius “Gazprom” pinigus, skirtus to paties departamento vadovybės gynimui. Tie pinigai, kaip nustatė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, buvo skirti kai kuriai žiniasklaidai, kad ji padėtų nuleisti nepermatomą uždangą ant visuomenės akių ir kad būtų nukreiptas dėmesys nuo tikrųjų valstybės užvaldymo mastų.
Kai informacijos (labiau tiktų vadinti “kompromatų” kurpimo) šaltiniu tampa pats Valstybės saugumo departamento vadovas, kai persekiojami privatūs asmenys, o duomenys, sukaupti specialiajai tarnybai klausantis telefonų pokalbių, perduodami žiniasklaidai, kad būtų įtakojamas parlamento komisijos tyrimas, tai jau neturi nieko bendra su žodžio laisve. Tai yra totalitarinės valstybės bruožai, kertantys demokratijos pamatus ir šiurkščiai žeidžiantys žmogaus teises ir laisves.
Žodžio laisvė labiausiai kenčia nuo korupcijos pačioje žiniasklaidoje, apie kurią Lietuvoje nedrįsta prabilti net ir Specialiųjų tyrimų tarnyba. Politikai, žurnalistai apie tai pasikalba puse lūpų tarpusavyje, vienas kitas straipsnis internetinėje žiniasklaidoje – ir vėl tyla.
Ar atitinkamos struktūros bent jau apklausė Rusijos dujas Lietuvoje pardavinėjantį “Dujotekanos” vadovą Rimantą Stonį, viešai ir atvirai pareiškusį, kad jis nuolat perka žiniasklaidą? Tuo tarpu VSD kontržvalgybininkai, nustatę galimai korupcinius minėto asmens veiksmus, kuomet buvo sudarinėjami sandoriai su žiniasklaidos savininkais tam, kad būtų sustabdytas parlamentinis tyrimas ir apie tai pranešę savo vadovybei ir Seimo komitetui, buvo apšaukti “kurmiais” bei atleisti iš darbo.
Vieša paslaptis, kad Lietuvoje prieš savo oponentą jau gali nusipirkti “paslaugų paketą”, į kurį įeina ne tik straipsniai, reportažai, bet ir pačių aukščiausių pareigūnų vieši nusistebėjimai ar pasmerkimai. Dažniausiai jiems patiems net nežinant, kad jie dalyvauja “pakete”. Tam yra kokie nors visagaliai patarėjai ar tiesiog “atsitiktinai” užduotas klausimas keletą dienų eskaluota tema. Verslo pasaulis, deja, susitaikė su tokia praktika ir dažniausiai į ruošiamą “paketą” atsako tiesiog ženklesne suma tuo pačiu adresu.
“Laiko ženklai” pranešė ir dar negirdėtą Lietuvos visuomenei žinią, neva jau yra žinoma, “kas susprogdino tiltą per Bražuolę, kas organizavo buvusio saugumo darbuotojo ir savanorio J.Abromavičiaus nužudymą”.
Iki šiol buvau tikra, kad kriminalinius nusikaltėlius Lietuvoje įvardija teismai. Pasirodo, klydau. Sovietiniais laikais laisvės kovotojus “banditais” paskelbdavo KGB. Dabar – šiurpu ir sakyti – tą patį daro VSD. Skirtumas tik tas, kad KGB bent jau apie žodžio laisvę nekalbėjo.
Kaip labiausiai pastaruoju metu puolamos politinės jėgos atstovė, esu labiau nei kiti suinteresuota, kad šiuos provokacinius ir jaunai Nepriklausomybę atkūrusiai valstybei labai pakenkusius nusikaltimus Lietuvos teisėsauga išaiškintų kuo greičiau. Dabar aiškiai matyti, kad jėgos, spekuliuojančios šiais įvykiais, labiausiai ir nenori, kad tiesa būtų atskleista. Gali būti, kad tos jėgos net ne Lietuvoje. Matyt tikimasi, kad šimtą kartų pakartotas melas virs tiesa.
Nevirs, nes demokratinėje valstybėje tiesa anksčiau ar vėliau bus atskleista.
Svarbu nebijoti. Net ir labai didelių pinigų.
Tikiuosi, kad šios mintys ras vietos diskusiją inicijavusiame “Lietuvos ryte”
Rasa Juknevičienė yra Tėvynės sąjungos pirmininko pavaduotoja
