Premjeras pagrasino atsistatydinsiąs, jeigu Seimas priims Vyriausybei nepatinkantį įstatymą dėl skolų pensininkams grąžinimo.
Tenka dar kartą pabrėžti, kad premjeras tokiais pareiškimais pademonstravo viena – jis jau ieško priežasčių trauktis iš posto, nes Seimo svarstomas įstatymas, nepaisant visų premjero gąsdinimų, niekaip negali būti laikomas valstybės finansų stabilumo griovimu ar nepakeliama našta valstybei. Priešingai - Seimo svarstomas įstatymas, jeigu ir padidina bendrą valstybės įsipareigojimą grąžinti skolą pensininkams nuo Vyriausybės siūlomo 200 mln. iki 600-700 mln. litų, tai kitiems 2008 m., pagal Seimo patvirtintą įstatymą, kur numatyta skolos gražinimą išdėstyti per kelis metus, valstybės įsipareigojimai pirmiesiems metams bus mažesni nei Vyriausybės numatomi 200 mln. litų.
Kita vertus, visai nesuprantami Vyriausybės argumentai, kodėl pensijos turėtų būti grąžinamos tik tiems pensininkams, iš kurių dalis pensijų buvo atimtos 2001-2002 metais, bet nebus grąžinamos tiems pensininkams, iš kurių pensijos buvo atimtos 1995-2000 metais. Vienintelis paaiškinimas, kurį girdime – neužtenka pinigų. Bet kodėl, tariamai nesant pakankamai pinigų, Vyriausybė skiria visus 200 mln. litų tik vienai grupei ir užmiršta kitą grupę – iš Vyriausybės pareiškimų visiškai neaišku. Dar keisčiau skamba argumentas, kad, priėmus tokį įstatymą, nebus galima didinti pensijų visiems pensininkams – tai iš viso kažkoks nesuvokiamas argumentas, nes, pasirodo, pagal valdančiąją koaliciją yra galima iš vienų pensininkų atimti tai, kas jiems priklauso, ir pagerinti gyvenimą kitiems pensininkams. Todėl, jeigu Vyriausybė neras kitų, naujų, ne finansinių argumentų, o vien tik grasins atsistatydinimu, nematau priežasčių, kodėl Seimo frakcijos, remiančios svarstomą įstatymą, turėtų pakeisti savo nuostatas.
Mes pasiruošę dar kartą atidžiai išklausyti Vyriausybės argumentus. Tačiau jau dabar galiu pakartoti tai, ką esu sakęs: Seime svarstomas įstatymas nėra kokia nors katastrofa, nuo kurios premjeras, aukodamas savo postą, turėtų didvyriškai ginti Lietuvą. Tai elementaraus teisinio ir socialinio teisingumo sugrąžinimo įstatymas ir, jį priėmus, premjerui nėra jokių kliūčių toliau dirbti, jeigu jis dar to nori, taip pat ir įgyvendinant šį įstatymą.
Tačiau, jeigu Premjeras dėl kokių nors kitų priežasčių yra apsisprendęs trauktis iš posto ir tik ieško tam kokio nors populiaraus pasiteisinimo, tokiu atveju akivaizdu, kad niekas jo nuo tokio žingsnio nesulaikys.
Aš galiu tik spėlioti, kokios yra tikrosios priežastys, kodėl Premjeras imasi grasinti atsistatydinimais ir galbūt iš tikrųjų apie tai galvoja.
Pirmiausia galiu tvirtai pasakyti, kad to priežastis nėra tai, kad mes nutarėme nebepratęsti paramos socialdemokratų Vyriausybei susitarimo.
Tokiomis aplinkybėmis, kokios yra dabar, grasinimų atsistatydinti priežasčių reikia pirmiausia ieškoti ne išorėje, o viduje. Viduje tų, kurie prašneka apie atsistatydinimą, nes tai demonstruoja jų vidinį silpnumą, pasimetimą ar paprasčiausią nuovargį.
Aš galiu suprasti, kad Premjerui nėra lengva matyti jau daugiau nei metus besitęsiančio valdymo tikruosius rezultatus. Ir nors Premjeras didvyriškai aiškina, kad ne jis kaltas, o prasti veidrodžiai, kurie atspindi prastą Lietuvos vaizdą, yra kalti, bet tokie propagandiniai ir nuolat pasikartojantys argumentai, matyt, jau ir paties Premjero nebeįtikina.
Štai Premjeras nuolat kartoja, kad "Transparency International" korupcijos suvokimo indeksas yra netikslus, kad R.Juozapavičius yra blogas, ir šiaip, kad kaltas yra veidrodis, rodantis per didelį korupcijos lygį Lietuvoje, nes tas veidrodis vis neatspindi to, kaip puikiai ši Vyriausybė kovoja su korupcija. O Vyriausybė tariamai vis daugiau kovoja.
Tačiau tų blogų veidrodžių pastaruoju metu randasi vis daugiau.
Tik keletas neseniai skelbtų pavyzdžių.
Žinomos pasaulinės organizacijos "Freedom House" tyrimas rodo, kad Lietuvos demokratijos indeksas šiemet sumažėjo nuo 2.21 iki 2.29. Ataskaitoje nurodoma, kad korupcija laikoma viena pagrindinių šalies problemų.
Praėjusių metų pabaigoje Pasaulio ekonomikos forumo skelbtose šalių verslo sąlygų ir konkurencingumo lentelėse nurodoma, kad Lietuva iš 34 vietos nusirito į 40 vietą. Respondentai nurodė, kad mūsų reitingai blogėja dėl klestinčios biurokratijos ir korupcijos.
Šiomis dienomis pasirodžiusiuose Pasaulio banko sudaromuose verslo plėtros reitinguose šiais metais Lietuva smuko net per 10 vietų. Mus aplenkė jau ir kaimynai latviai, ne tik estai.
Tokių "veidrodžių" galima paminėti ir daugiau.
Todėl kyla klausimas, ar visų šių rodiklių visuma vis dar neįrodo, kad šiuo atveju ne veidrodis yra kreivas, o veidas tampa vis pilkesnis. Tada ir norisi trauktis iš posto, kad į veidrodį nebereikėtų žiūrėti ir savo pilką veidą matyti.
Iš tiesų tenka užduoti paprastą klausimą - gal socialdemokratai jau pavargo valdyti?
Tikrai, kiek gali valdyti nespręsdamas realių problemų, o bandydamas jas tik užkalbėti viešaisiais ryšiais ar aktyvumo imitacijomis.
Gerai, kad po "Transparency International" Premjeras sukruto kurti specialų STT padalinį partijų pinigų skaidrumui prižiūrėti, bet kodėl to nebuvo galima įgyvendinti dar prieš metus, kai mes tokią nuostatą įrašėme į mūsų susitarimą su socialdemokratais, ir tai nebuvo įgyvendinama. Todėl šiandien telieka klausti – kiek ilgai šis aktyvumo priepuolis, kuriant STT padalinį, užtruks. Premjeras atrodytų rimtesniu kovotoju su korupcija, jeigu pasiektų, kad “Dujotekana” nebeliktų dujų tiekimo tarpininku. Kaip žinau, "Gazprom" dėl to neprieštarautų. Taigi, problema tik ta – ar Lietuvos Vyriausybė išdrįs tokį norą pareikšti. Jeigu neišdrįs, tai irgi bus iškalbinga.
Premjeras ir valdanti koalicija pati sau turi atsakyti, ar ji nori toliau valdyti ir ar ji nori toliau taip valdyti. Mes nesiruošiame nei griauti, nei trukdyti geriems darbams. Atvirkščiai – prie gerų darbų prisidedame ir ateityje prisidėsime, tačiau klaidas arba neveiklumą aštriai kritikuosime.
Matome esmines, prigimtines socialdemokratų problemas, kurios jiems neleidžia tinkamai spręsti esminių Lietuvos problemų, taip pat ir korupcijos problemų, bet dar labiau nematome, kad tie, kurie šiandien veržiasi nuversti Vyriausybę, būtų kuo nors geresni už tuos, kuriuos jie veržiasi nuversti.
Ir socialdemokratai, ir darbiečiai, ir libdemai didele dalimi yra to paties medžio vaisiai – tai buvusios įvairių lygių komunistinės nomenklatūros ir jos sukurtos oligarchijos antroji ar trečioji regeneracija, dėl kokių nors pragmatinių interesų kartais net ir susipykstanti ar bent laikinai tai vaizduojanti. Tiesa, kai kurie iš jų atvirai neslepia savo priklausomybės Latvių gatvės klientūrai arba net toje gatvėje ir yra sukurti, ir sukurti pirmiausia kaip tikri kovotojai. Kovotojai už ką nors – už “tvarką ir teisingumą”, už “rojų žemėje po 11-os dienų”.
Regeneruojamasi visada pagal tą patį veikimo modelį – vaizduojant aistringą tarpusavio kovą ir skelbiantis “gelbėtojais” nuo tų, su kuriais tariamai yra kovojama, bet pasibaigus rinkimams apsijungiama tarpusavyje.
Nesiruošiame šiose, vis iš naujo regeneruojamose tarpusavio kovose kaip nors aktyviai dalyvauti. Tai jų tarpusavio reikalas. Mums toks pat blogis yra Uspaskicho ar Pakso populizmas ir priklausomybė, kaip ir šiandieninės socialdemokratų valdžios neveiklumas ir neskaidrumas. Šiandieninis “dumblas” yra naudingas ir vieniems, ir kitiems – vieni gali pagrįstai kritikuoti ir pulti, kiti gindamiesi gali šaukti apie pavojų valstybei. Tai gali tęstis ir tęstis.
Vienintelis būdas – tai iš esmės pakeisti – išmėžti tą dumblą, kuriame viskas skęsta. Tačiau tai galima padaryti tik per rinkimus.
O iki rinkimų – dar visi metai. Dar metai to paties “dumblo”. Tame “dumble” kaip gyvybiškai būtiną gryno oro gurkšnį vertini galimybę ir tokiomis aplinkybėmis nuveikti kartu su kitais, net ir kartu su Vyriausybe, kokį nors svarbesnį darbelį.
Kaip vieną iš pavyzdžių, kaip mes remiame Vyriausybės gerus darbus ar net patys dalyvaujame tų darbų atlikime, galiu paminėti vieną faktą, susijusį su energetika. Nuo šių metų pavasario man Premjero pavedimu tenka vadovauti specialiai darbo grupei, į kurią įeina Ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų atstovai, Seimo nariai, Prezidentūros atstovai bei “Lietuvos energijos” vadovai ir kuri svarsto kai kurias strategines energetikos problemas. Penktadienį vyko eilinis posėdis, ir galiu su pasitenkinimu pasakyti, kad teko konstatuoti, jog yra paruošta strategija dialogui su Europos Komisija, svarstant regiono energetinę būseną po 2009 m, tai yra po II IAE bloko uždarymo, ir antra, yra nemažai pasistūmėta įgyvendinant Lietuvos strateginį siekį jungtis į europinę elektros reguliavimo sistemą (UCTE), tuo pačiu atsijungiant nuo šiandien Rusijos reguliuojamos sistemos.Tikiuosi, kad Vyriausybė mūsų darbo grupės siūlymus imsis nedelsiant realizuoti.
Taigi, kai ką pavyksta pasiekti ir tokiomis “dumblo” sąlygomis, tačiau “dumblo” Lietuvoje yra susikaupę tikrai daug. Gali būti, kad to “dumblo” svorio nebeatlaiko ir Premjeras... Ką padarysi, tai nebus pirmas, tai nebus ir paskutinis atvejis, kai taip atsitinka. Lietuva dėl to tikrai nepražus...
Andrius Kubilius yra Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas.
Parengta pagal 2007 m. rugsėjo 31 d. spaudos konferenciją
