Efektyvi vaiko teisių apsauga – jei ne esminis, tai vienas iš pagrindinių „sveikos“, demokratinės, ne tik praeities klaidas taisančios, bet ir ateitin žvelgiančios valstybės požymis.
Lietuvoje vaiko teisių apsaugos institucijos dar labai jaunos. Štai Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga atsirado tik 2000 metais. Ar per aštuonerius metus sugebėta akylai stebėti valstybės, savivaldos, nevalstybinių institucijų bei organizacijų ir privačių asmenų veiklą, dėl kurios vaiko teisės gali būti pažeidžiamos?
Dabartinė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė tikina, jog per aštuonerius veiklos metus įvyko svarbių pokyčių, reikalingų vaiko gerovės užtikrinimui. Vienas jų – vis didėjantis visuomenės aktyvumas ir atvirumas vaikų problemoms.
„2000-2005 m. sausio mėn. kasmet būdavo kreipiamasi 100-110 kartų, ir 15-23 atvejų būdavo tiriami pačios vaiko teisių apsaugos kontrolierės iniciatyva. Nuo 2005 m. sausio mėn. kreipimųsi skaičius labai didėja. Šiais metais (per dešimt mėnesių – past.) buvo gauta 317 raštiškų skundų, 672 kreipimaisi elektroniniu būdu, pradėti 265 tyrimai vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus iniciatyva. Taigi matyti, jog per 10 mėnesių kreipimaisi į mūsų įstaigą perkopė tūkstantį“, pasakoja R. Šalaševičiūtė.
Tačiau, anot kontrolierės, didėjantį visuomenės atvirumą rodo ne tik skaičiai.
„Labai aiškiai matome – žmonės, visuomenė jau žino, kad tais atvejais, kai pažeidžiami vaiko interesai, reikia netylėti, negyventi užsidarius savo šeimoje, tarp giminaičių ar mažoje bendruomenėje. Didelę dalį pranešimų mes gauname iš vaikui artimų žmonių. Jie, pavyzdžiui, mato, jog kaimynų šeimoje vaikai yra neprižiūrimi; mokytojai mato, kad vaikas ateina neišsimiegojęs, nepamaitintas. Į mus kreipiasi ir felčeriai, ir netgi patys vaikai“.
Kontrolierė džiaugiasi, jog skambinantieji ar rašantieji vis drąsėja, nebijo palikti savo kontaktų. Tokiais atvejais tiesiog paprašoma užtikrinti konfidencialumą.
„Tai yra labai didelis postūmis – suvokimas, jog gyvename ne uždaroje visuomenėje. Anksčiau dažnai gaudavome anoniminių skundų, todėl tyrimas būdavo apsunkintas, tačiau dabar besikreipiantys atviresni ir drąsesni“, kalbėjo pašnekovė.
Labai dažnai „vaikiškoms“ problemoms išspręsti pakanka kantraus ir nuoširdaus bei mylinčio suaugusiojo pagalbos. Tačiau sudėtingesnėms problemoms, susijusioms su nepriežiūra, smurtu ar teisės aktų veikimo užtikrinimu, reikalingas platus įvairių institucijų bendradarbiavimas.
R. Šalaševičiūtė pabrėžia, jog Jungtinių Tautų vaiko teisių komiteto ataskaitose (kas 4 metus Lietuva turi atsiskaityti už savo veiklą vaiko teisių apsaugos srityje – past.) nuolat buvo įrašomos pastabos, jog trūksta tarpžinybinio bendradarbiavimo. „Praktika rodo, jog jeigu nėra tarpįstaiginio bendradarbiavimo, kartais su vaiku iškylančios problemos išspręsti būna neįmanoma. Pavyzdžiui, pati mokykla gali priimti sprendimus tik tam tikroje siauroje srityje. Tačiau platesnėms problemoms spręsti reikalingas kolektyvinis darbas“, teigia kontrolierė.
Pašnekovės teigimu, Lietuvoje vis labiau pastebimos pastangos bendradarbiauti nuo žemiausio lygmens iki aukščiausio, ir tai džiugina.
„Jeigu kalbame ne apie atskiro vaiko problemas, o tas, kurios yra bendros, pvz., egzistuojančias švietimo, sveikatos, įvaikinimo srityje – tarpžinybinis bendradarbiavimas yra būtinas. Labai dažnai susiduriama su tuo, jog pagrindinė įstaiga, pavyzdžiui, Švietimo ministerija, gali problemą išspręsti tik tada, kai yra pajungiama Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Sveikatos apsaugos ministerija, kartais Vidaus reikalų ministerija. Jei problemos sprendimas liečia teisės aktų rengimą, svarbu bendrauti su Teisingumo ministerija“, pasakoja R. Šalaševičiūtė.
„Aš pati pastebiu, jog institucijos bendradarbiauja vis aktyviau ir daugiau. Tai duoda matomus rezultatus – priimta labai daug pozityvių įstatymų, nutarimų, ministerijų aktų vaiko atžvilgiu.
Vis dėlto pašnekovė pripažįsta, jog dažnai koją pakiša žmogiškasis faktorius. „Nuomonių išsiskyrimas, atsisakymas dirbti, nes tai neva „ne mūsų sritis“ – visa tai trikdo problemų sprendimą. Esmė ta, jog jeigu visa tai, kas buvo išdiskutuota, pasiremta praktika, būtų atliekama nuoširdžiai, tuomet ir tų problemų – pradedant pačių vaikų nusikalstamumu ir baigiant jų nepriežiūra – mūsų valstybėje būtų mažiau.“
Vaikai – ypatinga visuomenės grupė. Jie yra tiek teisiškai, tiek emociškai ir fiziškai priklausomi nuo vyresnių. Išauginti mažuosius, panašius ne į inkubatorinius viščiukus, bet ir ne į komiksų monstrus, yra sunkus uždavinys, tačiau galvojant apie tautos ateitį verta pasistengti.
