Iškart skubu atsiprašyti skaitytojų dėl keistoko šio teksto pavadinimo, bet būtent profesorius Vytautas Landsbergis, žydų tautybės JAV piliečiai ir paslaptingieji „kedofilai” (matomai pedofilų priešininkai) dažniausiai minimi kaip blogį įkūnijančios jėgos. Tokį įspūdį kelia „Balso.lt” kai kurių skaitytojų komentarai po šio tinklalapio autorių rašiniais. Siekdami apginti Prezidentę Dalią Grybauskaitę nuo apžvalgininkų „puolimo”, jos šalininkai įvardina ir daugiau „blogiečių” – globalistus, kažkokią slaptą pasaulio vyriausybę, „sorošistus” ir „kubiloidus” (matomai Tėvynės sąjungos narius). Apžvalgininkai apšaukiami „valstybininkais” (nors beveik visi jie daug rašė ir rašo apie šį valstybę užvaldžiusį klaną), Uspaskicho, Prunskienės ir Paulausko užtarėjais arba kažkokios žydų mafijos, kuri griauna ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos valstybę (!), statytiniais.
Galima būtų nekreipti dėmesio į pernelyg kategoriškus vertinimus, tačiau tokie teiginiai verčia suabejoti minėtų komentatorių nuoširdumu – juk jie puikiai žino, jog rašo visiškas nesąmones. Argi galima rimtai priimti išvedžiojimus, kad pedofilų skandalas – tai, priedanga, skirta pridengti „kubiloidų” tikslą nuversti neparankų prokurorą Algimantą Valantiną (prie jo „nuvertimo” mes dar sugrįšime), arba aiškinimus, kad p. Grybauskaitė iškart nepaprašė A.Valantino atlaisvinti užimamą krėslą, nes jis su pavaduotojais tris valandas ją šantažavo (įdomu, kuo)?
Panašu, kad Prezidentei pats metas susirūpinti jos gerbėjų preferencijomis, nes įmanomi tik du skleidžiamų „erezijų” paaiškinimai – arba ji ne taip formuluoja Lietuvos visuomenei jos siunčiamus signalus, arba jos „gynėjai” girdi kaip tik teisingai ir kaip tik tuos signalus, kurie sklinda iš Daukanto aikštės. Bandymai radikaliai pakeisti Lietuvos užsienio politikos kursą ir veiksmai (arba neveiklumas), leidę susiformuoti visuomenės nuomonei „Prezidentė dengia prokurorus, kurie dengia pedofilus”, verčia manyti, kad arčiau tiesos yra antroji prielaida. O kadangi visi sprendimai (ir dėl kadrų taip pat) yra daromi vengiant bet kokių paaiškinimų, Lietuvos žmonėms tai pradeda atsibosti. Mąstantys piliečiai bando suprasti, kas gi čia dabar vyksta, tuomet kai p. Grybauskaitės „fanai“ aklai tiki ja tik todėl, kad jokie argumentai jų paveikti negali (kuriuos galėjo – tie jau nebe „fanai“).
Vieši arba slapti Prezidentės patarėjai (jei tokių apskritai esama, nes iki šiol vietoje patarėjų korpuso matėme tik Prezidentūros techninius darbuotojus) labai apsiriko, manydami, kad Lietuvos visuomenė visiškai tokia pat, kaip Rusijos arba Gudijos. Matomai būtent dėl to p. Grybauskaitei nežinia kieno buvo pavesta atlikti kažkokį nenatūralų V. Putino, A. Lukašenkos arba Turkmenbaši lietuviškojo atitikmens vaidmenį. Taip, mūsų visuomenė yra netobula ir gerokai demoralizuota, bet tai, kad prieš šešis šimtus metų mūsų protėviai pasirinko ne bizantinę, o vakarietišką krikščionybę, ir tai, kad skirtingai nuo kaimynų gudų, turėjome tarpukario Nepriklausomybės dvidešimtmetį – tai visgi padarė mus kitokius.
Viešosios nuomonės apklausų rezultatai dėl suprantamų priežasčių atspindi ne jų paskelbimo dienos, o maždaug poros savaičių arba net mėnesio senumo situaciją, todėl niekas dar neturi naujausių duomenų, parodančių – kaip pasikeitė p.Grybauskaitės reitingai po visų „ušackiadų“ ir „valantiniadų“. Kita vertus, mažai kas abejoja, kad jie tikrai pasikeitė, ir greičiausiai ne į gerąją pusę. Paprasčiau kalbant, p.Grybauskaitės reitingai krito, nes nekristi jie jau negalėjo. Didžiulis pasitikėjimo avansas, kurį gan lengvabūdiškai ir nesukdami per daug sau galvos Prezidentei suteikė Lietuvos žmonės, yra iššvaistomas tokiais tempais, kurių galėtų „pavydėti“ net Rolandas Paksas – kitas Lietuvos politinės padangės „meteoras“.
Nesiruošiu čia aptarinėti kai kurių p.Grybauskaitės biografijos epizodų, kurie buvo paviešinti dar iki rinkimų. Šiuo atveju kur kas svarbiau tai, kas buvo jos padaryta ir pasakyta per tuos aštuonis mėnesius, kai pirmą kartą Lietuvos istorijoje jai vadovauti stojo moterys. Galima pasakyti, kad padaryta buvo (bent pozityvaus) ne taip jau ir daug, o štai prikalbėta – į valias. Turiu omenyje ne pernelyg dažnus viešus p. Grybauskaitės pasisakymus (tai galima būtų tik sveikinti), o tai, KAS ir KAIP yra pasakoma.
Pirmas rimtas netaktas buvo padarytas, kai buvo nutarta atsikratyti tuometinio Seimo pirmininko Arūno Valinsko. Laukiant lemtingo balsavimo Seime, p.Grybauskaitė leido sau mestelėti PARLAMENTINĖS RESPUBLIKOS PARLAMENTO VADOVUI: „Nėr ten ko tikrintis“. Toliau liapsusų sąrašas ilgėjo.
Kai kurie paskyrimai ir atšaukimai buvo aiškinami neva prasidėjusia kova su „valstybininkų“ klanu, bet realybėje nieko panašaus nevyko. Nukentėjo tik tie „valstybininkai“, kurie nesusiprato šiek tiek pasislinkti ir prisitaikyti prie naujos konjunktūros, ir kurie dar bandė kažkiek prieštarauti (pavyzdžiui, dėl to iš Tbilisio buvo atšauktas ambasadorius Mečys Laurinkus). Tie, kurie nebambėjo, bet laiku susiorientavo besikeičiančioje situacijoje – nėmaž nenukentėjo ir vėl tapo, kaip Petras Vaitiekūnais, ambasadoriais ar kitokiais gerai apmokamais veikėjais. Ne išmestas buvo, o vien tik „savo noru“ („Jei žmogus prašo, kodėl neturėčiau sutikti?“) VSD vadovo postą apleido ir Povilas Malakauskas.
Tą patį matome ir odiozinio generalinio prokuroro, kurio darbo rezultatais p. Grybauskaitė gėrėjosi vos prieš kelias dienas, atleidimo atveju. Įsiskaitykite į Prezidentės motyvaciją: „...susiklosčius dabartinei situacijai ir aplinkybėms, Prokuratūra negali ir negalės efektyviai atlikti savo funkcijų. Visuomenės nepasitikėjimas Generalinės prokuratūros vadovybe paralyžiuoja visos prokuratūros darbą ir tampa trukdžiu ne tik kasdieniam prokuratūros darbui, bet ir būtiniausioms permainoms vykdyti...“
Kitaip sakant, kitaip, negu suskubo paskelbti kai kurie apžvalgininkai, p.Grybauskaitė visai nepakeitė savo nuomonės apie A.Valantiną, ji ir dabar mano, kad jis viską darė gerai ir teisingai. Jis atleidžiamas ne kaip nevykęs ir savo pareigų deramai neatlikęs vadovas, o tik dėl to, kad jam trukdo dirbti „situacija ir aplinkybės“, kurios „paralyžuoja visos prokuratūros darbą“.
Kitaip sakant, tautai buvo pranešta, kad trukdantys prokuratūros darbą niekdariai turi vardus – tai Situacija (sprendžiant iš visko, tokia yra viena) ir Aplinkybės (šių skaičius nežinomas – gali būti dvi, o gali ir visi trys milijonai). Bet ar neatsitiks taip, kad po šiais intriguojančiais „slapyvardžiais“ slepiasi jau ne tik „kolūkius sugriovęs“ prof.V.Landsbergis, visada dėl visko kalti žydai ir piketuojantys „kedofilai“, bet ir toks neblogai mums visiems žinomas politikos subjektas, kaip savo nuomonę turinti Lietuvos Tauta.
