Prieš beveik dvejus metus Sveikatos apsaugos ministerija pakeitė vaistų receptų išrašymo tvarką. Recepte turi būti nurodomas bendrinis veikliosios medžiagos, o ne konkretaus gamintojo vaisto pavadinimas. Ministerija akcentavo, kad naujoji tvarka suteiks daugiau pasirinkimo laisvės pacientui. Nes matydamas visą tos pačios sudėties vaistų asortimentą specialiai tam įdiegtame ekrane vaistinėje, pacientas pats rinksis, kokio gamintojo vaistą įsigyti. Žmogus galės rinktis pigesnį vaistą, ar tą, kuris jam anksčiau buvo padėjęs. Kadangi rinksis pats žmogus, taip bus išvengta medikų ir farmacininkų galimo „diktato“.
Deja, priimdama sprendimus Sveikatos apsaugos ministerija yra kaip reta nenuosekli. Pripažindama žmonių teisę rinktis medikamentą ir šeimos daktarą, ministerija kažkodėl nemano, kad žmogus turi turėti galimybę rinktis ir stacionarių paslaugų teikėją, t. y. ligoninę. Tiksliau, žmogus gali rinktis ligoninę, tačiau jam gali tekti sumokėti visą paslaugos kainą, net jei pareigingai mokėjo privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Tai nutiktų tuo atveju jei jis pasirinktų ligoninę, su kuria Ligonių kasa nesudarė sutarties dėl stacionarių paslaugų teikimo. Atrodo, kaip čia taip, pinigai seka paskui pacientą, kai pasirenkamas šeimos daktaras, bet neseka, jei norėtum pasirinkti ligoninę. Tokio finansavimo pasekmė – labai mažai privačių lovų, nes būtent su privačiomis gydymo įstaigomis pasirašoma itin mažai sutarčių. Jei ES privačių lovų vidurkis tūkstančiui gyventojų yra 210 lovų, Lietuvoje – tik 3.
Kliūtis laisvam žmogaus pasirinkimui yra galiojanti sutarčių su gydymo įstaigomis pasirašymo tvarka, kurią nustato Sveikatos ministras. Ne 141-o Seimo nario priimtas įstatymas, ne kolegialus 15 vyriausybės narių nutarimas, bet vienasmenis Sveikatos ministro sprendimas šioje srityje apsprendžia viską. Vienas ministro įsakymas suteikia tiek daug sprendimo laisvės Ligonių kasoms, kad šios visada gali pagrįsti bet kokį savo sprendimą dėl sutarčių apimčių, o čia jau – ir erdvė korupcijai. Kitas ministro įsakymas apskritai užkerta kelią sudarinėti sutartis su naujais paslaugų teikėjais. Jame įdėta sąlyga, kad naujas sutartis galima sudaryti tik tada, jei esami paslaugų teikėjai nepajėgtų suteikti reikalingų paslaugų. O jie juk visada galės, nes už tai jiems pervedamos mūsų draudimo įmokos!
Sakysite, gal tokiu būdu diskriminuoti gydymo įstaigas – nieko čia tokio? Bet juk diskriminuojamos ne įstaigos, bet pirmiausia – pacientas, nes būtent jo pasirinkimo galimybės yra suvaržytos. Į sveikatos draudimo fondo lėšų skirstymo problemą dėmesį jau atkreipė ir Konkurencijos taryba, kuri pradėjo tyrimą, ar ministro įsakymas dėl sutarčių su gydymo įstaigomis sudarymo tvarkos nepažeidžia Konkurencijos įstatymo. Tyrimas užtruks, tačiau padėtį Sveikatos ministras gali pataisyti ir nelaukdamas išvadų. Ligonių kasos kaip tik vasario pabaigoje, kovo pradžioje pasirašo šių metų paslaugų teikimo sutartis su gydymo įstaigomis. Galima sakyti, būtent dabar brėžiamos pacientų pasirinkimo ribos, o pacientui, mokančiam privalomojo sveikatos draudimo įmokas, labai rūpi, kad šios ribos būtų kuo platesnės.
Platesnės pasirinkimo ribos turėtų rūpėti ir sveikatos politikams. Šie nuolatos teigia, kad menkas žmonių sąmoningumas, rūpinantis savo sveikata, yra rimta prastos žmonių sveikatos, o ir daugelio sveikatos sistemos bėdų, priežastis. Pavyzdžiui, žmonės nesinaudoja jiems nemokamai siūlomomis prevencijos programomis, per vėlai kreipiasi į medikus, nesveikai gyvena, o tada prastėja gydymo rezultatai, auga gydymo išlaidos. O juk žmonių sąmoningumą didina tik jam suteikiama galimybė pasirinkti. Nes kai už žmogų viskas nuspręsta valdžios kabinetuose, tai sąmoningumui ir atsakomybei vietos nebelieka.
