Kainų kilimas žadina visokį interesą. Ne tik tą, ar mano pajamos augs tiek, kiek kyla kainos, bet ir, pavyzdžiui, tokį – ar būtinai kainos Lietuvoje turi augti sparčiau nei Europos Sąjungos (ES) šalyse senbuvėse; arba tokį – kodėl kainos nevienodos nevienodai?
Atsakymas į pirmą klausimą tarsi aiškus – Lietuvoje kainos mažesnės nei ES, o esame juk ES „viduje“ (ES vidaus rinkoje), tai mūsiškėms neišvengiamai teks vytis ES kainas, kaip gi kitaip.
O kaip su atlyginimais? Atlyginimai paprastai slenka paskui kainas, bet tik nominaliai, nuvertėjančių pinigų kiekio didėjimu. Tuo tarpu realus atlyginimas gali didėti tik didėjant darbo našumui šalies ūkyje - t.y., per darbo valandą įstengiant pagaminti vis daugiau (tada sukurtų prekių ir paslaugų tiesiog „nėra kur dėti“, kiekvienam jų teks po daugiau – ir pelnu skaičiuojant, ir atlyginimais, ir išmaldomis gaunant).
ES statistika tą parodo su neginčijamu įtikinamumu. 2006 m. bendrasis vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui ir apskaičiuotas pagal perkamosios galios standartus, Lietuvoje sudarė 55,7 proc.
Nenuostabu, kad ir pagal darbo našumą buvom atitinkamoje padėtyje – jis (šiuo atveju apskaičiuotas kaip BVP sukuriamas vieno darbuotojo per metus) sudarė 56,5 proc.
Tiesa, kas nors gali pasakyti – palaukite, bet juk Lietuvoje kainos vidutiniškai dukart mažesnės. Jei BVP vienam gyventojui mažesnis dukart, bet ir viskas perpus pigiau, tai gyvenam kaip europiečiai?
Nedarykim tokios klaidos – BVP vienam gyventojui apskaičiuotas jau atsižvelgiant į kainų lygį. BVP vienam gyventojui, apskaičiuotas tikrais eurais, o ne perkamosios galios standartais, Lietuvoje yra keturis kartus, o n perpus, mažesnis nei vidutiniškai ES.
Tai atsakymas tiems, kurie apie Lietuvos gerovę sprendžia ne pagal BVP vienam gyventojui, o pagal atlyginimus eurais. Neretas gauna juos airijose keturis kartus didesnius nei Lietuvoje. Bet tiksliai keturis kartus jie ir turi skirtis, jei pažiūrėsime į darbo našumą ir kainų lygį Lietuvoje.
Taigi, dėsningumai ekonomikoje egzistuoja ir neegzistuoti negali. Kitaip ir nebus – gyvenam iš to, ką patys pagaminam ir išmainom pagal vertę į kitus konkrečius daiktus ir paslaugas. Ginčytis gatvėse galime tik paskirstymo klausimais – kam duot daugiau, jei pavyktų daugiau iš ko nors atimti.
Bet Fortūna vis tik leido ir leidžia ekonomistams, verslininkams, visiems su ūkiu susijusiems žmonėms trupučiuką ir pafantazuoti savo veikloje, pasinaudoti iracionaliomis idėjomis, išreikšti pagarbą tradicijoms ir kitaip meniškai, o ne moksliškai pasielgti.
Net tokiose srityse, kaip kainos konkurencinėje rinkoje.
Štai ką sako Eurostato duomenys apie maisto, tabako gaminių ir gėrimų kainas ES 2006 m. Bendras kainų lygis Lietuvoje, kaip jau minėjau, yra 56,4 proc. ES kainų vidurkio. Bet maisto ir nealkoholinių gėrimų kainos Lietuvoje, lyginant su kitomis kainomis pas mus, yra šiek tiek aukštesnės – 64 proc. (Tai, beje, žemiausias rodiklis visoje ES-27; visur kitur maistas santykinai brangesnis).
Maisto prekių grupėje išsiskiria aliejus ir riebalai: jų kainos Lietuvoje beveik prilygsta daugumos ES šalių kainoms – sudaro 91 proc. Iš dalies galima suprasti – importuotas daiktas, patys mažai tegaminam; todėl ir kainuoja maždaug tiek, kiek ir šalyse, kur gaminamas.
Jei taip, tai kodėl pieno sūrių ir kiaušinių kainos taip pat labai didelės, palyginus su visų maisto prekių kainų vidurkiu (64 proc.) – siekia 75 proc. ES vidurkio? Juk esame tų prekių gabūs ir nagingi gamintojai, labai daug jų eksportuojam.
Ir vėl atsakymas tas pats – laisva prekyba su užsieniu. Jei sūrius, pieno miltelius, sviestą galime parduoti ten, kur jų kainos yra 100 proc. ES vidurkio ar net aukštesnės, tai kaip gali tie sūriai pas mus kainuoti 64 proc. savos kainos?
Taip ir tampa aišku, kad kuo laisvesnis importas ir eksportas, tuo mažiau galimybių išsaugoti „lietuviškas“ kainas. Jos neišvengiamai lyginsis, vienodės.
Vien 2003-2006 m, laikotarpiu maisto produktų kainų skirtumas 27 šalių narių ES-oje sumažėjo 16,8 proc. Vyksta ir kainų konvergencija ir nevykti ji negali.
Belieka tik vienas – beje, nelabai tvirtas – kainų skirtumo veiksnys: mokesčiai.
Antai Lietuvoje (kol kas, kol akcizo mokestis nepasiekė privalomo minimalaus lygio) ypatingai pigūs tabako gaminiai: jų kaina yra tik 30 proc. ES vidurkio. Iš ES šalių tik Latvijoje jie dar pigesni – 28 proc. ES vidurkio.
Tuo tarpu alkoholis jau ne iš pigiųjų – jo kaina santykinai didesnė nei visos maisto ir gėrimų grupės prekių: 79 proc. ES vidurkio.
Ir kol mokesčiai bei kai kurios kitos galimybės įtakoti prekių gamybą ir prekybą lieka šalių narių vyriausybių rankose, tokie skirtumai ir toliau domins tiek mėgėją, tiek tyrinėtoją.
Kainos eis savo keliu. Mūsų gyvenimo lygį apsprendžia mūsų galimybės gaminti sau prekes ir teikti paslaugas bei susidoroti su šiukšlėmis ir kitomis atliekomis, kurių (kol kas) daugėja proporcingai mūsų gerovės kilimui.
Bet jei tas gerovės „kompensavimas“ šiukšlėmis ir atliekomis, įskaitant natūralios gamtos naikinimą, pralenks gerovės kilimą, teks galvot iš naujo. Problema tik ta, kad gerovė nustos kilusi ne visiems iš karto.
