Ypač jeigu rašantysis esi okupanto iš Tėvynės išvytas ir Amerikoje gyvenantis dabar vadinamas antrabangis išeivis lietuvis. Kaip berašytum, vis tiek neįtiksi. Tai jau kelioliktą, o gal ir keliasdešimtą kartą patyriau iš atsiliepimų į mano Lietuvos spaudoje skelbiamus rašinius, kurių dar vienas būdingas pavyzdys – praėjusią savaitę šioje skiltyje paskelbtas straipsnis „Kodėl apie Lietuvą vis blogai?“ Esi amerikietis, …….. (puošmena, kurią koktu būtų pakartoti) jankis, išgama ir nekišk čia nosies... Nė vieno jūsiškių teigiamo rašinio apie Lietuvą neskaičiau… Vis mus mokot ir mokot jūs, tokie ir anokie… mes patys viską žinom – driekiasi atsiliepimai į dažną mano rašinį. Na, ką gi, viską žinantiems prilygti juk negali, tad ir bėk, nors po šluota slėptis. Tačiau kažkaip minčių potekstėje dar visgi rusena vilties kibirkštėlė, kad gal ne visi Lietuvoje gyvenantys lietuviai tokie, gal besikabinėjančių tik dalelė ir niekina mus tik kokie nors užsakyti ar pasamdyti, ar kokių išskirtinių tikslų vedami iš priešnepriklausomybinių laikų užsilikę piliečiai, tad vieną kartą okupanto fiziškai išvytam iš Tėvynės dar vis nesinori pasiduoti ir leistis būti dar kartą ir dvasiškai išguitam. Tikrai per skaudus būtų savo Tėvynę, tautą ir valstybę mylinčio likimas. Todėl ir moji ranka į tuos išskirtinai vaizdingais poetiškais vardais krikštijančius kūmus ir lieki. Dar ir dėl to, kad taip pat dažnai susitinki ir su pritariančiais, ir su sugebančiais kitaip savo nuomones pasakyti nepritariančiais, su kuriais, padėkojus pritariantiems, įdomu net po skirtingą žodelį persimesti. Nes tai irgi yra vienas iš teigiamų reiškinių, ieškant bendro kelio į tiesą, kuri, turbūt visi sutiksime, gali būti tik viena. Išskyrus nebent politiką, kur, taip pat visi sutiks, tų tiesų daug. Gal net ir nesuskaičiuojamos.
Praėjusią savaitę vartydamas tinklalapiuose rašomą šiandienės Lietuvos gyvenimo „knygą“ ir ieškodamas joje teigiamų puslapių, daugiausia jų užtikau apie sportą. Juos šiek tiek daugiau paryškinau savo rašinyje. „Autorius, matyt, nesidomi sportu. Nė velnio, nėra ko girtis jo pasiekimais“ – atsiliepė į mano teiginius skaitytojas Gratas, kartu pažerdamas ir rieškučias jiems prieštaraujančių minčių. Dėkui jam, nes, išskyrus LTKO prezidento Artūro Poviliūno veiklą, dėl kurios vertinimo mudviejų nuomonės jau tikrai nebesuderinamai skiriasi, Grato teiginiams pritariu. Bent 90 nuošimčių. Ir labai naudinga būtų išsamiau šiomis nuomonėmis pasidalinti, jeigu ponas Gratas į pokalbį eitų savo tikru vardu ir pavarde. Su nežinomu asmeniu bendrauti vis dėlto nesinori. Savo rašinyje į Lietuvos sportą ir sportininkus žvelgiau tik iš teigiamos pusės, Grato minimų neigiamybių neliesdamas. Jų yra. Ir nemažai, ir stambių sporto, ypač žiemos, kaip taikliai Gratas pastebi, vystymuisi Lietuvoje trukdančių ir tautos įvaizdį pasaulyje gadinančių. Apie jas gerai žinau, nes, nesutikdamas su Grato prielaida, kad „autorius, matyt, nesidomi sportu“, turiu pasakyti, kad juo domėtis pradėjau būdamas dešimties metų ir įvairias sritis bandžiau pats, nors ir nesėkmingai. O olimpinį sportą pradėjau sekti nuo 1936 metų olimpiados Berlyne, susižavėjęs nacių valdomame krašte Afrikos amerikiečio Jesse Ovenso laimėtais keturiais aukso medaliais, dvimetrinio lietuvio Prano Lubino vadovavimu JAV krepšinio rinktinei, o vėliau labai skaudėjo širdį Maskvai puošiantis lietuvių sportininkų laimėtais medaliais, ypač dabar Lietuvoje labai apleistame žiemos sporte, okupacijos laikotarpiu. Sekiau okupuotos Lietuvos sporto judėjimą ir naktimis nemiegodavau džiaugdamasis Žalgirio laimėjimais prieš Maskvą, ir dar labiau iš džiaugsmo šokinėjau Juozaičiui „išplaukus“ sidabrą olimpiadoje Montrealyje, o kiekvienam amerikiečiui sporto žurnalistui norėjosi trenkti, JAV – Sovietų Sąjungos lengvosios atletikos varžybose Sabonį „The Russian“ vadinančiam. Ir išskirtinai džiaugiausi, kai iš jau išsilaisvinusios Tėvynės 47 mano sesės ir broliai lietuviai 1992 metais skrido į olimpiadą Barselonoje kovoti už nepriklausomą Lietuvą kaip jos sporto atstovai ir pargabeno du medalius. Disko mėtytojas Romas Ubartas – aukso ir krepšinio rinktinė – bronzos. Ir jau dabar pradėjau drebėti dėl pasekmių Kinijoje, išgirdęs apie Ilgausko iškritimą iš Lietuvos krepšinio rinktinės, iš kurios laukiu aukso medalio. Nykštį spausti dabar reikės jau žymiai stipriau.
Sutinku su Gratu, kad sporto plėtojimui Lietuvoje sąlygos nėra pačios geriausios. Tačiau čia jau leidžiuosi į žemą slėnį, kai mano šio rašinio tikslas yra aukštesni ir gražesni Lietuvos kalneliai. Apie Grato minimas duobes neužsiminiau dar ir dėl to, kad, viešai jas ryškinant, negalima pamiršti nė jų atsiradimo priežasčių, kurios, beje, mažiau pačių sportininkų, bet daugiau valdžios, o kartu ir visuomenės atsakomybė. Nežinau kaip jis, tačiau referendumo atveju, jeigu toks būtų buvęs vykdomas, aš tris kartus mieliau būčiau balsavęs už modernų šiuolaikinį sporto stadioną negu už Gugenheimo muziejų Vilniuje. O kažin kaip būtų nubalsavusi visuomenė? Taip pat ir Valdovų rūmus prieš įvairioms tautinėms bei tarptautinėms varžyboms tinkamą modernų sporto stadioną Kaune ar Klaipėdoje pastačius? Kuris iš tų dviejų statinių laimėtų? Kiekviena pasitaikiusia proga, ypač sportininkų vadovų susitikimuose su Lietuvos valdžiomis, tas pats LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas šiuos klausimus kelia ir daug kartų prašė pinigų bei kitos pagalbos šių duobių bent daliai užlyginti, deja, nė akies mirktelėjimo nesulaukdamas. Tokį valdžios nusiteikimą priimant dėmesin, sportininkų laimėjimai tik dar labiau sublizga, sudarydami tikrai pakankamą pagrindą girtis, ir negi blogai, jeigu prieš pasaulį jie užmaskuoja tą liūdnąją dalį, bet, kaip čia paminėta, Poviliūno pastangomis neslepia nuo savų valdžių. Kad žinotų ir paremtų. Juk kartais tik labai maži tarpeliai, keli milimetrai ar šimtosios sekundės dalys ne vieną sportininką nuo siekiamos pakylos nustumia į užmarštį, ir gal lengvai jų padėtį pakeistų keli milijonai litų iš Lietuvos biudžeto? Reikiamu laiku ir reikiamoje vietoje. Tuos litus gauti labai padėtų visuomenės teigiamas nusiteikimas, o jam sukurti – melodingi žiniasklaidos varpeliai. Čia reikia tik susipratimo. Pritariu, neblogai galingais varpais trankyti oligarchų politikierių ausis, dažnai ir būtina, nes jų tikslas – daugiausia jų pačių kišenė, ir daugeliui jų nieko kito nereikia, bet tik mokėti ją pasisiūti. Tačiau sportininkas iš viso kišenės neturi. Jam – tik jos vizija. Dažnai tik tokia ir paliekanti, jeigu neįsigyjama pagrindo dėl jos turinio derėtis. Pirmoji paskata prieš akis – tik tėvynė ir jos garbė, na, sutikim, – ir niekam nekenksminga jo paties. Tai žmogui lyg ir normalu. Bet kiek laiko, jėgų, pastangų, nervų ir kantrybės reikia visa tai dalinančiai pakylai pasiruošti. Jo ausį įdirginti gali net ir silpnučiai varpelių garsai, jeigu ne tokie, kuriuos jis nori girdėti, ir atskamba ne iš tos pusės, iš kurios jis laukia. Tad gal geriau šia kryptimi tik gerai. Nors ir negalima. Daugiau laimės Lietuva, o taip pat ir mes patys. Ir lietuviai, gyvenantys tėvynėje, ir jų ne per daug mėgiami lietuviai išeiviai.
