Stebint politinius debatus valdžios sluoksniuose ir apskritai viešojoje erdvėje, neatrodo, kad, išskyrus pavienius balsus, būtų bent kiek ženklesnė kritinė žmonių masė, kuri daugiau mažiau adekvačiai, t.y. tautos ir valstybės perspektyvų atžvilgiu, suvoktų dabartinės Lietuvos situacijos kritinę būklę. Nors Premjeras, gindamas Vyriausybės nuostatą siekti kuo didesnio viešojo sektoriaus taupumo ir nacionalinio biudžeto subalansuotumo, kartas nuo karto pagąsdina, jog priešingu atveju Lietuvos valstybė gali ekonomiškai bankrutuoti, bet, apskritai imant, vyrauja nuostata, kad ekonominė krizė Lietuvoje, nors ir gilesnė nei kur kitur Europos Sąjungoje, išskyrus Latviją, yra laikinas ir vadinamajai kapitalistinei rinkos ekonomikai neišvengiamas, cikliškai pasikartojantis reiškinys, tad anksčiau ar vėliau Lietuvos ekonomika atsigaus ir viskas bus gerai, juolab, kad krizė Lietuvoje vyksta pasaulinės ekonominės krizės fone, kuri irgi praeis.
Tai tiesa, bet labai jau formali, paviršutiniška, laikina ir dalinė „tiesa“, vadinamosios laisvosios rinkos adeptų „tiesa“. Valdžia ją daugelyje pasaulio valstybių, įskaitant ir Lietuvą, buvo paskelbusi universalia tiesa ir todėl pirmiausia tarnavo tiems, kam ši „tiesa“ leido bemaž neribotai kaupti galią ir turtus. Žmoniška tiesa yra tai, kad ir iki krizės tiek Lietuvoje, tiek ir pasaulyje „viskas gerai“ buvo tik šiai, labai nedidelei grupei žmonių. Žymiai didesnei žmonių daliai, švelniai tariant, nebuvo gerai ir tada. Ir ta dalis aiškiai per didelė, kad vis labiau globalėjantis pasaulis galėtų būti bent minimaliai ramus dėl savo „nejuodos“ ateities.
Ačiū Dievui, pasaulinė krizė neša atsikvošėjimą ir į pasaulio politiką. Ryškiausi šio atsikvošėjimo ženklai – Baraco Obamos išrinkimas JAV prezidentu bei Nobelio taikos premijos suteikimas jam „avansu“.
Lietuvos politikoje atsikvošėjimo ženklų kol kas nedaug, ir jie neryškūs, jeigu taip galima sakyti. Į krizę, kaip jau minėta, žiūrima tik kaip į anksčiau ar vėliau praeisiantį sunkmetį, metaforiškai kalbant, kaip į gripą sezoninės gripo epidemijos laikotarpiu, tiesa, gripą su komplikacijomis. Tad ir ginčijamasi tik dėl tablečių, kurių, be to, neužtenka, parinkimo ir bado dietos procedūrų taikymo. Dabartinė valdančioji dauguma kartas nuo karto dar nurodo, jog padėtį komplikuoja tai, jog jos pirmtakė iš anksto nepasirūpino tablečių atsarga.
Tačiau gripo metafora, manau, nepakankama, dabartinės Lietuvos situacijai (t.y. ekonomikos susitraukimo ir pasislėpimo, pasitraukimo į šešėlį, ir viešųjų finansų deficito mastui) ir jos priežastims paaiškinti. Jei tai ir gripo tipo susirgimas, tai juo serga rimtesnės ir ilgalaikės, ne laikinos funkcinės, o organinės ligos, jeigu taip galima sakyti, kamuojamas Lietuvos socialinis politinis kūnas (ar organizmas).
Didelė dalis Lietuvos žmonių yra labai susvetimėję valstybės kaip bendro reikalo atžvilgiu. Tokių žmonių daug (jei ne dauguma) tiek visuomenės apačioje, tiek viršuje. Savaime suprantama, ir valdžioje, jos aparate. Pirminis ir natūralus bendruomeniškumas pagal gyvenamąją vietą yra bemaž išnykęs, tik fragmentiškai ir epizodiškai egzistuoja pagal dirbamą darbą, ir kiek platesniu mastu – pagal pomėgius. Esame perdėm dideliu laipsniu atomizuota visuomenė ir tauta.
Kodėl taip yra?. Be specialių tyrimų tiksliau į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Dažniausiai galvojama, kad tai sovietmečio pasekmė, ar paveldas. Iš dalies tai turbūt tiesa, tačiau tai kažkodėl nesutrukdė sovietmečio pabaigoje atsirasti tokiam reiškiniui kaip Sąjūdis. Sovietmečiu pirminis, bent iš dalies „natūralus“ bendruomeniškumas, kad ir aukštesnės valdžios kontroliuojama ar net primetama forma, vis dėlto egzistavo. Ir ne šimtu procentų jis buvo centralizuotos totalitarinės valdžios įrankiu visuomenei ir individui valdyti. Atvirkščiai, neretai tapdavo buferiu, ginančiu bendruomenės narį nuo negerais bendruomenėje laikytų aukštesnės valdžios sumanymų jo (nario) atžvilgiu. Atkūrus nepriklausomybę ir pereinant į kapitalistinę rinkos ekonomiką bei liberaliąją atstovaujamąją demokratiją, atmetus sovietmečiu valdžios puoselėtą, primetamą kolektyvizmo principą, nebuvo susimąstyta, kad be bendruomeniškumo atstovaujamoji demokratija negali normaliai veikti ir išsigimsta, transformuojasi į oligarchiją. Tad ir turime tai, ką turime.
