Agripinos komentaras: Gali būti pabučiuota, bet jausti grasinimą. Gali ir nepajausti. Reikia budėti.
Tikrai siūlau įsiminti Kosto Bogdano vardą. Rekomenduoju! O jeigu norėtumėte susipažinti, pridursiu, kad jis aukštas, dailaus veido, skvarbių akių, neberūkantis ir žiemą vasarą su auliniais batais:) Gal ir gerai, iškart matyti, kad žmogus principingas, o karšto sezono metu jį lengva atskirti senamiesčio minioje, Šiuolaikinio meno centro kavinėje ar Dailės akademijos teritorijoje.
Jis - menininkas, daug kur pabuvojęs ir nemažai parodų parodęs. O mums - moterims - dėl šių parodų kartais verta palikti darbus, vyrus bei vaikus ir lemtingai atsiduoti meno laikui. Mat verta dėl kelių priežasčių: dėl Kosto ir dėl atidarymų kaip nenuspėjamų savęs ir kitų išgyvenimų.
Pradėsiu nuo antros priežasties. Visa savo esybe žinau, kad kiekvienai moteriai kartkartėmis tiesiog privalu pasirodyti ir kitus pamatyti viešuose renginiuose. Stebiuosi, kad į parodos atidarymus nedažna išsiruošia, o mieliau pradingsta pasiplepėjimuose su bičiulėmis ar parankinėse TV antenose. Gal niekada nebuvote kviesta? Gal manote, jog nekompetentinga? Gal bijote “kitokių”? O iš tiesų visai be reikalo.
Savaime suprantama, parodos žiūrėti į atidarymus neikite. Jeigu atsiras susidomėjimas, aplankysite ją kitądien. Atidarymai skirti tiesiog būti - pasivaišinti vynais, kerimai pasirodyti, susipažinti, išgirsti įdomybių, sukaupti informaciją ir patirtį, kurią čia pat panaudosite savęs tobulinimui ar kitų įvertinimui.
Susipažinti visus, visur ir visuomet skatina pati natūraliausia geismo pažinti trauka. Net ir Platonas teigė, jog mirtingieji nuo dievų skiriasi tuo, kad pastarieji viską turi ir nieko negeidžia, o šio pasaulio būtybės geidžia visos ir geis visada. Ir tikrai delsti neverta. Jeigu sugalvotumėte apsilankyti Kosto Bogdano parodoje ir jį pažinti, žinokite: tai ironiškas ir aktualus menininkas, neužkraunantis smegenų niekam nesuprantamo meno pristatymais, negvildenantis sudėtingų būties opų, o subtiliai ir kandžiai reflektuojantis šiandienos situaciją ir jos dalyvius - jus ir mus, jas ir juos, save ir kitus. Lengvai ir suprantamai.
Paskutinėje savo parodoje Kostas nusprendė paeksperimentuoti - pasivadinęs Anatolijumi Zapolskiu (niekam nieko nesakančiu vardu) birželio 20 dieną į “Arkos” galerijoje vyksiantį fotografijų parodos atidarymą sukvietė pastovųjį, “reflektuojančiųjų” ratą. 100 pakvietimų išsiuntė žiniasklaidai bei kritikams, entuziastams, artimiems. Kvietimas informavo apie spaudos konferencijos ir oficialaus atidarymo valandas.
Kviestieji, kaip ir buvo tikėtasi, nepasirodė. Neatėjo beveik niekas. Tad aišku viena - bandymas pavyko. Jis turėjo pavykti, nes Vilnius yra ir, jeigu nesikeisime, taip ir liks didelis kaimas - periferine bendruomene su vienu glėbiu, dviem klanais ir trimis giminėmis. Kur vieni kitus pažįsta ir visi reikalai žinomi. Kur nesuprantama anonimiškumo idėja ir bet kuris kitas priimamas tik su rekomendacijomis bei užnugariu.
Kostas žinojo, kad nežinoma pavardė, t.y. kitoks, nepažįstamas, svetimas, bus atmestas ir užmirštas a priori. Užsuks nebent atsitiktiniai praeiviai ar galerijos darbuotojai. Šis bandymas tam tikra prasme labai taikliai atskleidė Vilniaus kaip miesto realybę, kuri sunkiai dera su oficialia XXI amžiaus miesto samprata, tačiau puikiai veši pas mus ir net nežada keistis.
Bėda, kad vasarą parodų atidarymų nedaug, o artimiausiu metu nei ŠMC, nei mažosios galerijos nieko įdomaus tikrai nepasiūlys, tačiau sulaukusi informacijos apie vertus dėmesio atidarymus pranešiu. Tikėtina, kad liepos pabaigoje turėsime progą pasišnekėti, o gal ir susitikti :)
