Tik nuskambėjus gėjų parado eitynėms ir visuomenei ginčijantis, kas yra leistina, o kas ne, yra pats laikas į šį reiškinį pabandyti pažvelgti nešališkai, iš anksto nepriimant kategoriškos pozicijos už ar prieš. Nes pasakius vieną iš tų žodžių, bet kokie samprotavimai tampa gyvenimo būdo propaganda.
Vis tik, kokios šio fiziologinio – socialinio reiškinio priežastys ir pasekmės visuomenės gyvenimui? Būkime atviri: mes nežinome, tik spėjame. Mokslas tyli. Yra tik hipotezės ir tylūs moksliniai disputai. Ir tai yra gana keista, dabarties mokslui pasiekus neįtikėtinų aukštumų.
Dabar nekalbėsime apie tuos, kurie tiesiog nekenčia, kas jie bebūtų. Kalbėsime apie sąmoningesnę visuomenės dalį ir jos apsisprendimą. Taigi, susidaryti pagrįstą požiūrį į homoseksualizmą kaip reiškinį pirmiausia trukdo tai, jog iki šiol nėra aišku, kas tai yra. Berods, dar 1992 metais homoseksualizmas buvo išbrauktas iš ligų sąrašo. Reiškia, tai ne liga. Kas tai?
Yra trys pagrindiniai variantai. Pirmasis – tai žmogaus įgimta savybė, atsinešama gimstant ir nepriklausanti nuo individo valios bei apsisprendimo. Antrasis variantas – homoseksualizmas yra auklėjimo, patirčių pasekmė – homoseksualais tampama, o ne gimstama. Trečiasis variantas pats sudėtingiausias – mišrus – yra ir gimusių jais ir jais tapusių.
Trumpai paanalizuokime kiekvieną iš jų. Jei homoseksualiu asmeniu gimstama, tuomet yra aišku, kad tokio žmogaus lytinė orientacija nepriklausytų nuo jo sąmoningos valios ir apsisprendimų, aplinkos įtakos. Apie tokius žmones tikrai nederėtų kalbėti smerkiamai ir vadinti juos „grėsme“, nes jų gimsta tiek, kiek gimsta ir šis procesas yra daugiau dievulio nei žmonių kompetencija. Moksliškai žinant tai, būtų daug lengviau apsispręsti dėl tokių porų bendro gyvenimo įteisinimo bei į juos panašių vaikų įvaikinimo. Jei vaikas jau gimsta homoseksualiu, jam daug mažesnis stresas būtų augti į save panašių asmenų šeimoje, nei vėliau patirti neišvengiamą transformacijos kančią, šeimos požiūrį, gal pasmerkimą ir panašius dalykus. Tokie žmonės tikrai nenusipelnytų pasmerkimo, o greičiau visuomenės supratimo ir palaikymo susivokimui bei apsisprendimams, kaip deramai konstruoti savo tolesnį gyvenimą.
Antrasis variantas teigia, jog homoseksualizmas yra auklėjimo-įtakos pasekmė. Čia atsiveria milžiniškas laukas pamąstymams ir interpretacijoms. Reiškia, tarp vadinamų „tradicinių“ ir „netradicinių“ gali vykti kova už sielas (ypač jaunas – dar tvirtai neapsisprendusias). Ypač aktualūs tuomet taptų homoseksualų viešo gyvenimo, gyvenimo būdo propagandos, įvaikinimo ir kiti klausimai. Ir gėjų paradai tuomet atsivertų būtent šios kovos „už sielas“ kontekste.
Jei homoseksualizmas būtų tik auklėjimo/įtakų pasekmė, tokias įtakas ir auklėjimą drąsiai galima būtų pavadinti netinkamomis ir nepriimtinomis visuomenei. Nes būtų atsisakoma kelio dėl takelio. Žmogui, kaip sąmoningai, savarankiškai apsisprendimus vykdančiai būtybei seksas duotas tam, kad pratęsti giminę. Su tuo procesu susijęs malonumas – tai evoliucinis prizas. Jei būtų nemalonu, niekas „tuo“ užsiimti nenorėtų ir populiacija išnyktų. Malonumas kaip tikslas – jau savaime kažkas ne taip. Evoliucijos tikslas yra vienas ir paprastas – vaikai, giminės pratęsimas. Jei būtume šunys ar katės – apturėtume rują du kartus per metus. Esame sukurti sąmoningais žmonėmis ir, matyt, dievulis nusprendė, kad mums jau galima suteikti šią laisvę kūrybingam seksualiniam gyvenimui. Tačiau laisvė visuomet yra lygi atsakomybei. Laisvėmis, deja, gali būti piktnaudžiaujama ir apie tai dera kalbėti daug platesniu kontekstu, nei šio straipsnio tema.
Todėl ir įvaikinimo klausimas šiuo atveju turėtų būti sprendžiamas vienareikšmiškai: to daryti būtų negalima, nes taip jaunas žmogus būtų įtakojamas pasirinkti gyvenimo kelią, kuris žmonių bendruomenės išlikimo kontekste yra laikomas nepriimtinu ir neskatintinu.
Trečiasis variantas mišrus, todėl pats sudėtingiausias. Gali būti, jog yra ir homoseksualiais asmenimis gimusių ir jais tapusių. Tuomet jau ir mokslui ir visuomenei kažką sunku būtų pasakyti, nes skirstyti į kategorijas kažin ar būtų tikslinga ir galima. Panašu, kad kažkas panašaus dabar ir vyksta.
Be homoseksualizmo priežasčių mokslinio įvardijimo negali būti tvariai išspręsti ir visi kiti su šiuo reiškiniu susiję klausimai. Jei kai kuriose pasaulio valstybėse tai yra daroma, prisidengiant lygiomis teisėmis ir panašiais šūkiais – tai politinės ir kitokios atsakomybės stoka. Negalima priimti jokių sprendimų, kol tiksliai nėra žinoma, kas tai yra. Kol nežinome, kas tai yra – negalime turėti ir motyvuoto požiūrio. Nebent gyventi emociniame plane ir svarstyti „patinka“ ar „nepatinka“ kontekste. Taip pat ir kalbos apie „lygybę“ neįvardijant homoseksualizmo kaip reiškinio priežasčių gali būti laikytinos neatsakingomis ir paviršutiniškomis.
Dabar atėjo laikas išsakyti savo nuomonę šiuo klausimu. Kai kalbama apie taip vadinamą „lytinę orientaciją“ – yra akcentuojami ne dvasiniai dalykai, o fiziniai potraukiai ir geiduliai. Kokia ta vadinama „orientacija“ bebūtų – heteroseksuali ar homoseksuali. Dvasinis žmogus, jo Dvasia neturi lyties, o žmogaus kūnas tarnauja Dvasiai. Ne atvirkščiai. Todėl „orientacijos“ akcentavimas, vieno ar kito su tuo susijusio gyvenimo būdo propagavimas savaime yra gyvūniškojo prado žmoguje palaikymas ir stiprinimas, dažnai užmirštant Dvasią ir jos poreikius. Su tuo yra susijęs per TV garsiai transliuojamas kūno kultas ir panašūs dalykai, verčiantys žmogų bevaliu padaru, pataikaujančiu savo aistroms bei juslėms. Tokia minia yra lengva manipuliuoti, todėl valdantiesiems tai yra naudinga, ypač, jei jie vadovaujasi šūkiu „ po mūsų nors tvanas“.
Gal būt kai kuriose bendruomenėse yra nuoširdus noras pasirodyti žmonėms ir pasakyti: mes esame, mes turime teisę būti ir egzistuoti. Tačiau tokiu atveju derėtų atsisakyti nuogybių ir seksualinių aktų viešo demonstravimo, kūno kulto, kaip kartais tai vyksta įvairių paradų (ne tik gėjų) įvairiose pasaulio vietose metu.
Vis tik yra tam tikri Kosminiai įstatymai, yra Tvarka, kuri nėra kažkur užrašyta, tačiau veikia, lyg būtų užrašyta. Kaip liaudis sako, nuo likimo nepabėgsi. Todėl bet kokiu atveju žmogaus seksualumas ir jo įvaldymas labai dažnai yra žmogaus gyvenimo Didžioji Pamoka ir išbandymas. Kokiu keliu pasukti? Kaip gyventi? Dvasios aukštinimo ar vien fizinių poreikių tenkinimo keliu?
Manau, neveltui homoseksualūs žmonės dažnai būna apdovanojami didžiais gabumais menuose, moksluose ir kt. Savo kūrybinį potencialą jiems lemta realizuoti būtent tose srityse, kurioms jaučiamas aukštesnis pašaukimas, taip paliekant didesnį ar mažesnį pėdsaką visuomenės gyvenime. Tai galima padaryti tik sublimuojant (pakeičiant) grubią lytinę energiją į subtilią kūrybinę. Taip giedant odę Dvasiai ir dvasingumui, kaip artėjimui prie To, kuris yra vadinamas Kūrėju, Pradžia ir Pabaiga. Tai didingas uždavinys ir kartais jį lengviau atlikti praėjus homoseksualumo išbandymą – ir savanoriškai atsisakius tos energijos, kurios pilnavertiškai realizuoti šiame gyvenime negali. Manau, neveltui tarp kunigų yra tiek daug homoseksualių asmenų. Nederėtų dėl to ironizuoti. Jei kažkas neišlaiko išbandymų – lytinė energija yra labai galinga ir užvaldanti žmogaus esybę jėga – tuo liūdniau dėl tokių nesėkmių.
Todėl homoseksualių žmonių gyvenimo uždavinys pirmiausia yra/galėtų būti per paties Gyvenimo suteiktas dovanas (gabumus) pažinti Dvasią, beformį Vienį, kuris viską apjungia ir kartais yra vadinamas tiesiog Dievu – per religiją, meną, mokslą ir t.t. Tai nereiškia, kad to daryti neturėtų heteroseksualai, anaiptol. Kiekvienas savo pašaukimą turi atrasti pats. Ir nuopuolis, pataikavimas kūnui ir juslėms yra lygus visiems, tik kiekvienas tai daro savaip...
Tai tik vieno asmens nuomonė ir gal būt viskas yra visai kitaip...
Keltas trumpų pastabų apie patį gėjų paradą. Manyčiau, tai deramas nestruktūrinio visuomenės valdymo pavyzdys. Kad išreklamuoti reiškinį – nebūtina vien tik girti. Galima ir aršiausiai peikti. Taip pritraukiamas dėmesys konkrečiam klausimui ar problemai. Aršūs ir aktyvūs protestuotojai patys to nenorėdami tapo įrankiais tų, kurie šį renginį suplanavo. Tikri „pajacai“ Uoka ir Gražulis savo neprotingais išsišokimais deramai pasitarnavo renginio reklamai šalyje ir užsienyje. Taip signalizuojant, kad Lietuvoje su žmogaus teisėmis ne viskas tvarkoje. Šia prasme – kuo didesnis triukšmas ir aršesni protestai – tuo geriau. Jei Lietuvos gėjai yra skriaudžiami – būtinai atsiras tie, kurie juos gins. Lietuvoje bei užsienio valstybėse. Tai reiškia ir pagerėjusį atitinkamų organizacijų finansavimą...
