Susidaro nuomonė, kad gausybę metų televizijos eteryje karaliaujanti garsenybė arba riečia nosį, arba pasižymi nemaloniomis charakterio savybėmis. Tačiau kam susidarinėti įspūdį nė nepažįstant žmogaus? tv3.lt skaitytojams naujosios laidos „Didysis magijos šou“ vedėjas apie save sutiko papasakoti atviriau.
„Hm... Nepasakyčiau, kad kažkas prie manęs kimba. Niekas man akių nedrasko. Lygiai taip pat ir aš – dėl smulkmenų nesidraskau“, – užsiminus apie nemalonius kivirčus ramiai išdėsto pašnekovas.
- Kaip jūs pats save galėtumėte apibūdinti?
- Sunku kalbėti apie savo charakterio savybes. Geriau tai sugeba aplinkiniai. Vieniems aš atrodau linksmas ir nuoširdus, kitiems – uždaras ir piktas, dar kitiems – išvis nežinomas. Aš pats savęs kartais nepažįstu. Dėl to sutinku su bet kokia nuomone. Aš ir uždaras, ir piktas, ir linksmas, ir nuoširdus.
- Ar esate viena tų garsenybių, kurios laikosi nuomonės, kad su gerbėjais bendrauti kaip lygus su lygiu būtų visiškai nepalanku?
- Manau, kad tai yra sena, nusistovėjusi klišė, kurią jau metas būtų išgyvendinti iš šio pasaulio. Tai nuo roko legendų laikų įsiskiepijusi tradicija, kuomet merginos prie scenos raudavosi plaukus, o rokeriai sau brazdindavo gitaromis ir nerūpestingai į jas nekreipdavo dėmesio. Stereotipas, kuris šiuo, socialinių tinklų, greito, atviro bendravimo laikotarpiu negalioja. Bet kam esi pasiekiamas per vieną tekstinę eilutę. Nėra ko užrietinėti nosies. Aišku, gali būti arogantiškas, siuntinėti visus velniop. Tačiau tuomet tapsi toks nemėgstamas, kaip, pavyzdžiui, Užkalnis.
- Tai apsikeisti vietomis su šiuo bendravardžiu nenorėtumėte?
- Ne, tikrai nenoriu būti visų priešas. Ar būti Užkalniu yra gera? Nežinau, reikėtų jo paklausti.
- Kaip suprantu, jei aš ar mano draugai jums brūkšteltų žinutę „Facebook‘e“, atsakymo sulauktų?
- Jei tai nebūtų kažkoks dviprasmiškas, keistas pageidavimas, tuomet tikrai taip, atrašyčiau. Būna, pavyzdžiui, kas nors išdėsto savo idėjas, pageidauja nuomonės... Visuomet stengiuosi patarti, pagelbėti. Tas internetas... Gali kad ir Spielbergui išsiųsti žinutę ir sulaukti atsako.
- Kaip manote, kodėl jums siūlo vesti laidas susijusias su moksliukais („Penktokų iššūkis”, „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“)? - Labai gražus esu, matyt (juokiasi). Nežinau, gal tokį darbą dirbti mokėtų ne tiek daug žmonių. Man iš tiesų sunku vertinti, ar aš pats moku tai daryti. Tačiau, galbūt, ir kviečia, nes man pavyksta.
- Gal mokykloje buvote moksliukas?
- Nebuvau nei moksliukas, nei chuliganas... Buvau žingeidus. Manau, svarbiausia, kad domėtis būtų įdomu. Norėčiau, kad dabartinė jaunoji karta mokintųsi galvoti, gilintųsi, o ne kaltų faktus. Tokiu būdu išmoktų generuoti idėjas arba, tarkim, senus sumanymus apversti, pritaikyti šiandienai. Ne seni, išmokti faktai, o idėjos, kūryba yra trokštamiausia šių laikų prekė. Svarbu mokėti analizuoti ir modeliuoti senas idėjas paverčiant jas naujomis.
- Jei būtumėte mokytojas, kokią pamoką vestumėte mokiniams?
- Gyvenimo. Tokių pamokų mokykloje, gaila, niekas nedėsto. Tikiuosi, kad švietimo sistema kažkada perdėlios prioritetus, imsis jaunimą mokinti gyvenimo.
- Kokios temos turėtų būti nagrinėjamos „gyvenimo“ pamokose?
- Visos, susijusios su gyvenimu. Pirmiausia – žmonių tarpusavio santykiai. Kaip bendrauti, kad ir tu pats, ir žmonės aplinkui tave jaustųsi laimingi. Juk pagrindinis dalykas, kurio žmonės šiame gyvenime siekia yra laimė. O laimės mes po vieną būdami nepasieksime. Žmogus, kaip skruzdėlė – gyvis, kuriam reikia dar grupelės skruzdėlių šalia.
- Dievinate būti tarp žmonių ar jums miela vienatvė, ramybė?
- Visur turi būti balansas. Negali visada gyventi vakarėlių dvasia ar visam laikui užsidaryti vienumoje. Nesu labai judraus gyvenimo būdo mėgėjas. Labiau esu intravertas. Nors... Atsidūręs tarp žmonių irgi labai gerai jaučiuosi.
- Esate populiarus, tikiu, kad aplink jus žmonių apsčiai. Galbūt pavyko išsaugoti bent dalį draugų iš mokyklos laikų?
- Kalbant apie jaunystę... Nebebendrauju su niekuo. Žmonės keičiasi, keičiasi interesai, geografinės padėtys, darbai, atsiranda šeimos, vaikai. Tačiau tame nematau jokios tragedijos. Interesų, prioritetų kaita ir stūmimasis į priekį tik spalvina gyvenimą.
- Pokyčiai gali padaryti įtaką ir įvaizdžiui. Visuomet jus matome pasitempusį, pasipuošusį kostiumu. O paauglystėje, tikriausiai, išbandėte ir kitų stilių?
- Sekiau madą. Buvau ir pankas, ir kliošines kelnes dėvėdavau, ant plaukų purkšdavau daug lako, tatuiravausi kūną, nešiojau daug auskarų. Eini žmogus drauge su laiku. Reikia sekti gyvenimo pulsą. Pavyzdžiui, dabar labai mėgstu elektroninę muziką. Džiaugiuosi, kad naujos idėjos kuriamos be perstojo. Nesu tas ištikimas senosios mokyklos įsikibęs pelėsis. Tokie žmonės stabdo traukinį.
- Ar mėgstate staigmenas, kvailystes? Ar pats jas krečiate?
- Na, sulaukus tokio amžiaus jau nebelieka beveik nieko neišbandyto, keisto, stebinančio. Galop, pradedi nebeskirti kvailysčių nuo normalių dalykų. Net susimąsčiau, ar mano gyvenime tai vyksta...
- „Magijos šou“, „Stresas“, „Penktokų iššūkis“ – skirtingų tipų laidos. Kur nesutiktumėte filmuotis nė už ką?
- Neturiu jokio nusistatymo, tačiau turiu nuomonę, kuri galėtų kirstis su kurios nors laidos formatu. Pavyzdžiui, laida, kuri yra skirta aukštinti neaukštus. Jei reikėtų dirbtinai kažką iškelti, liežuvis man sunkiai apsiverstų. Vis tiek leptelėčiau kažką nenaudingo nei jiems patiems, nei laidos prodiuseriams. Būtų ką karpyti. Dažnai tiesiog nevynioju į vatą, pasakau kaip yra iš tikrųjų. O apie tai, ką galvoju, gal geriau išvis neprasitarti. Dauguma žvaigždžių užsideda kaukes, nes galvoja, kad auditorijai būtent to ir reikia. Žmonėms reikia nuoširdumo ir paprastumo. Ypatingai šiais laikais, kuomet nėra didelės distancijos tarp žvaigždės ir gerbėjo. Kuo paprasčiau – tuo geriau.
- Ekrane mes matome tik nuoširdų Andrių Rožicką? Tuomet nesunku bus prisipažinti, ar esate jautrus?
- Žinoma. Kaip ir daugumai, taip ir man jautrumas įsijungia neteisybės atveju. Mes visi turime po vidinį teisėją, kuris nusprendžia, kas yra teisinga, o kas ne. Tiek filmuose, tiek gatvėse, mes atpažįstame blogus ir gerus personažus. Visi esame linkę palaikyti geriečių pusę. Neteisingumas visuomet išprovokuoja jautrumą, norą įvesti teisybę, apginti nuskriaustąjį, pamokyti skriaudėją. Liūdna matyti kad ir močiutę, kuri dabar gatvėje nuorūkas renka ne dėl to, kad visą gyvenimą švaistė perniek, o dėl artimųjų kaltės ar likimo skriaudos. Graudina ir prie parduotuvės pririštas sulytas cypiantis šunelis... Viešai neverkiu, tačiau vienumoj, neslėpsiu, pabliaunu.
