Naujienų portalui tv3.lt ūkininkas, „Dr. Algirdo Amšiejaus medelyno“ vadovas Rokas Amšiejus atskleidžia, ką daryti norint mėgautis gausiu aviečių derliumi ir pataria, kada tinkamiausias metas jas sodinti.
Du aviečių porūšiai – skirtingas derėjimas
Ūkininko paklausus apie tai, kokie aviečių porūšiai yra geriausi mūsų klimato sąlygoms, jis sako, kad kraštas kraštui nelygus, o Lietuvoje vietovės, nors jas skiria keli šimtai kilometrų, skiriasi kaip diena ir naktis, todėl tikslių rūšių, kurias verta būtų sodinti būtent toje vietovėje, ūkininkas išskirti negali.
„Dabar aviečių yra du porūšiai – vasarinės ir remontantinės. Vasarinės avietės yra tos, kurios deri ant antramečių ūglių, vadinamosios ankstyvosios, kaip senovinės miško avietės, kurios vienais metais išaugina ūglį, o kitais ant jos auga uogos.
Pavasarį pasodinta avietė išaugina ūglį, tačiau pirmaisiais metais ant jo uogų nebūna. Antrais metais tas pats ūglys peržiemoja, o birželio pabaigoje – liepos pradžioje pradeda duoti derlių. Kol dera, apačioje auga nauji ūgliai, kurie pasiruošia žiemoti ir kitą sezoną vėl duos uogų.
Po derliaus nuėmimo senieji ūgliai, ant kurių buvo uogos, nupjaunami ir pašalinami, vadinami „atidėrėję“. Sekantys ūgliai vėl lieka žiemojimui ir vėl duos derlių kitais metais“, – jų augimą aiškina R. Amšiejus.
Ūkininkas pažymi, kad remontantinės avietės dera vėlai rudenį, pradedant nuo derliaus pradžios iki pat šalnų. Jų auginimo būdas skiriasi nuo vasarinių aviečių, kurios dera ankstesniu sezonu.
„Remontantinė avietė – pavasarį pasodinote, išaugo ūglys, pradėjo žydėti, iškart duoda uogas. Deri, iki kol nenušąla. Viskas atšąla, nuderi ir reikia nupjauti iki pat žemės visas ataugas, tada lieka pilka žemė. Vėliau vėl deri. Kada valgome vasarines avietes, kitos net nežydi“, – sako vyras ir priduria, kad yra toks laiko skirtumas.
Jo teigimu, vasarinių aviečių auginimas yra sudėtingesnis nei remontantinių, tačiau jos pradeda derėti dviem mėnesiais anksčiau. Tai yra pagrindinis skirtumas tarp šių aviečių rūšių.
Kada ir kaip verta sodinti avietes?
Ūkininko teigimu, geriausia avietes sodinti vėlų rudenį arba anksti pavasarį, nes jos greitai pradeda augti. Jei pavasarį sodinimas vėluoja, avietės gali išleisti švelnius baltus daigelius, kurie lengvai lūžta. Rudenį sodinti patartina po stipresnių šalnų, kai daigai jau subrendę.
„Būna tokių variantų, kai mugėse pardavinėja daigus su uogomis, kurie atrodo gražiai, bet iš jų – nieko gero – sudžiūsta ir nebūna produktyvūs, todėl kitą metą derliaus geriau nesitikėti“, – atskleidžia R. Amšiejus.
Jis atskleidžia, kad paprastai sodinama spalio antroje pusėje arba lapkričio mėnesį, nes avietėms per šalta nebūna. Tačiau pavasarį avietes reikia sodinti kuo anksčiau, kad spėtų gerai įsišaknyti, nes jos labai anksti bunda ir leidžia daigelius.
„Esu sodinęs avietyną net gruodžio mėnesį, apie 18 dieną, ir nepaisant didelės plantacijos, avietėms nieko nenutiko. Tačiau svarbu būti atsargiam ir įdėti daug pastangų.
Jei kas nors augina 2-3 daigelius savo sodui, galima šiek tiek eksperimentuoti, tačiau planuojant sodinti hektaro dydžio plantaciją, reikėtų pasiruošti papildomoms išlaidoms ir galimiems nuostoliams“, – pažymi specialistas.
Svarbiausia, pasak vyro, norint, kad avietės gerai augtų ir sulauktumėte gausaus derliaus, užtikrinti joms dvi sąlygas – drėgmę ir vietą, kur būtų gausu humuso. Nehumusinga žemė tokia, kaip pavyzdžiui, žvyras, smėlis, molis, priesmėlis – gali sutrukdyti užauginti avietes.
„Tokiose dirvose avietėms netinka augti, joms reikia kuo daugiau humuso ir juodesnės žemės, nes avietės plinta šaknelėmis ir reikalauja gausaus maistinių medžiagų kiekio. Prieš sodinant didesnį kiekį aviečių, būtina atlikti dirvožemio tyrimą. Norint užauginti kokybiškas avietes, humuso koncentracija dirvožemyje turėtų būti ne mažesnė kaip 3 proc.
Ta pati dirva gali atrodyti gera, bet jei humuso kiekis nevienodas, avietės auga skirtingai: humusingesnėje žemėje jos pasiekia 1,8 m. aukštį, o ten, kur mažiau humuso, gali būti vos 90 cm. – dvigubai mažesnės, nors sąlygos buvo tos pačios“, – pasakoja medelyno savininkas.
Siunčia patarimus
Ūkininkas taip pat pabrėžia, kad sodinant avietes būtina laikytis tinkamo atstumo tarp sodinukų. Humusingoje dirvoje tarp daigų eilėje reikia palikti pusės metro tarpus, o tarp eilučių – ne mažiau kaip 2,5 metro. Idealiausias atstumas tarp daigų būtų 3-4 metrai.
„Kai kurie žmonės klausia, kiek daigų reikėtų sodinti į kvadratinį metrą. Tačiau avietės nėra sodinamos kvadratiniais plotais.
Avietės sodinamos eilutėmis, nes jei daigai būtų susodinti tankiai kvadratiniame metre ar dviejuose, kiltų problemų – drėgmė susilaikytų, vėjas neprapūstų, ir uogos imtų pelyti“, – teigia jis ir priduria, kad tam, jog to išvengtumėte, reikėtų purkšti augalus.
Vyras taip pat priduria, kad norint užauginti skanias avietes, reikia, kad nebūtų jokių piktžolių, nes žolė jas „pasmaugia“, sunaikina avietes, nebūna nei gero derliaus, nei ji pati išsivysto, todėl vegetuoja ir neduoda skanių vaisių.
Be to, pasak ūkininko, būtina užtikrinti, kad aplink avietes nebūtų piktžolių. Žolė gali „pasmaugti“ avietes, dėl ko jos nei gerai auga, nei duoda gausų derlių. Dėl to augalas silpniau vegetuoja ir neužaugina skanių vaisių.
„Po pasodinimo juoda žemė turėtų būti apačioje, o per pirmuosius metus svarbiausia tinkama priežiūra. Avietes reikia sodinti humusingoje dirvoje, kurioje yra pakankamai drėgmės ir saulės šviesos, nes tai padės užauginti saldesnes uogas.
Anksti pavasarį ir rudenį būtina naudoti kompleksines sodo trąšas su mikroelementais. Mulčiavimas nupjauta žole ar kompostu padeda išlaikyti drėgmę, praturtina dirvą humusu ir stabdo piktžolių augimą“, – atskleidžia specialistas.
