Tikru verslininku M. Gedvilas laiko įmonės valdybos pirmininką ir bendrovės įkūrėją akcininką Daną Tvarijonavičių, įkūrusį krakmolo gamybos kompaniją, tačiau sutinka, kad daugelis įmonės sėkmės dalykų priklauso ir nuo to, kas jai vadovauja. „Danas (Tvarijonavičius – aut. past.) yra nerealus idėjų generatorius, tad man, kaip įmonės administratoriui ir finansininkui, labai paprasta – jis daug idėjų generuoja, o aš daug jų atmėtau, – šypsojosi „Amilinos“ generalinis direktorius. – Jis daugiau vizionierius, strategijas kuriame kartu, o jas įgyvendinti – didžiąja dalimi mano darbas.“
Verslininkas ar direktorius?
Atskirti, kas yra samdomas direktorius, o kas – verslininkas, pasak M. Gedvilo, vertėtų. „Tai, kad neturime vakarietiškos tradicijos, kai vadovas samdomas, mano nuomone, yra lietuviškų verslų bėda. Žmogaus, kuris įkūrė verslą, stiprioji savybė ir yra verslo kūrimas, idėjų generavimas. O idėją sukurti ir ją įgyvendinti – didelis skirtumas, – aiškino „Amilinos“ vadovas. – Tas, kuris idėją generuoja, nebūtinai sėkmingai ją įgyvendina.“ M. Gedvilo nuomone, tokia patirtis, matyt, ir lėmė dažną skirtį Vakaruose veikiančiose įmonėse, kur idėjų kūrėjai, akcininkai, pinigų verslui turėtojai yra vieni, o vykdomoji valdžia – kiti. „Lietuvoje dar per mažai laiko praėjo, kad atsirastų toks pats atskyrimas. Greičiausiai tokią skirtį pamatysime tada, kai keisis kartos, situacija. Tada, matyt, bus žiūrima, ar vaikai norės vadovauti verslui, ar vis dėlto geriau verslo vairą patikėti nepriklausomam vadovui“, – svarstė pašnekovas.
Žinių nenusipirksi
Į „Amiliną“ M. Gedvilas atėjo po ilgametės karjeros įvairiose įmonėse. Į tuometinę „Malsenos grupę“ dirbti kartu M. Gedvilą pasikvietė dabartinis „Amilinos“ valdybos pirmininkas verslininkas D. Tvarijonavičius, su kuriuo jau buvo tekę dirbti kartu. „2004 metais kilo noras iš miltų padaryti ką norsą daugiau. Galvojome, ką galime plėtoti toliau, norėjome rasti eksportui tinkamą produktą, nes miltai ir makaronai neturi aukštos pridėtinės vertės, o ir eksporto galimybės ribotos, tad plėstis šioje srityje nebuvo kur“, – pasakojo M. Gedvilas. Jis pabrėžė ir tai, kad lietuviški grūdai konkurencingi visoje Europoje, tad kuriant aukštos pridėtinės vertės produktą šių grūdų pagrindu konkuruoti Europoje tikrai galima. „Šia galimybe pasinaudojome. Pasižiūrėjome, kokie pagrindiniai komponentai sudaro miltus, įvertinome visas galimybes ir žengėme šį žingsnį“, – pasakojo M. Gedvilas.
Bendrovė nusipirko tuometinius konkurentus – Suomijos kompaniją, turinčią kviečių krakmolo gaminimo technologiją, pritraukė fondą verslo plėtrai ir į naują idėją investavo beveik 300 mln. litų. 2008 metais kompanija buvo atskirta nuo miltų verslo, o šiandien „Amilinos“ partneriai ir akcininkai yra ir Prancūzijos kompanija „Roquette“, atsiradusi, kai reikėjo spręsti, kuria kryptimi lietuvių kompanija turėtų sukti toliau. „Ieškojome strateginio, ne finansinio, investuotojo, nes krakmolo verslas susijęs su žiniomis, kurių nenusipirksi“, – teigė M. Gedvilas. Pasirodo, visoje Europoje veikia nedaug krakmolo gamintojų, iš kurių keturi – stambūs tarptautiniai konglomeratai, technologijai, kurią „Amilina“ naudoja gamindama krakmolo produktus, vos 30–35 metai, tad ši dar nėra patekusi į inžinerinių kompanijų rankas: „Jeigu nebūtume nusipirkę Suomijos kompanijos, tokią technologiją, kokią naudojame, įsidiegti būtų gerokai sunkiau.“
Įdomi kryptis
Iki 2013-ųjų metų pabaigos kompanija į krakmolo gamybą investuos dar per 200 mln. litų, tad investicijos į krakmolo verslą turėtų viršyti pusę milijardo. Investicijos turėtų padidinti „Amilinos“ grūdų perdirbimo galimybes daugiau nei du kartus, o iš krakmolo, sakė M. Gedvilas, pagaminti galima daugybę įvairiausių dalykų. „Paimkite bet kurį maisto produktą ir jo sudėtyje rasite krakmolą ar jo produktus. Tai ne tik maiste – dantų pasta, kramtomoji guma, plastikiniai buteliai, pakuotės, suyrantys maišeliai – visuose juose yra krakmolo, – vardijo pašnekovas. – Pasaulis juda link to, kad anksčiau ar vėliau krakmolas pakeis sintetinius naftos produktus. Tai ateitis, dėl to ši kryptis įdomi ir mums, ir partneriams, nes tai – neribota plėtra.“
„Amilinos“ vadovo nuomone, Baltijos šalys itin tinkamos tokiam verslui. „Ieškant, kur Europoje būtų logiškiausia vystyti aukštos pridėtinės vertės produktų gamybą iš grūdų, tai – Baltijos šalys“, – pabrėžė jis. M. Gedvilas skaičiavo, kad Lietuva suvartoja vos 40 proc. užauginamų grūdų (kartu su 240 tūkst. tonų, kurių reikia „Amilinos“ produkcijai), o likę grūdai eksportuojami. O Europos Sąjungoje grūdų suvartojama 80–85 proc.: „Dėl pertekliaus ir palankios geografinės padėties, Lietuvos kviečiai visada yra bent 5-10 proc. pigesni nei konkurentų, kurie yra Prancūzijoje ar Vokietijoje.“
Ambicingi planai
„Amilina“ krizės nepajuto. „70 proc. mūsų produkcijos suvartoja popieriaus pramonė, o šios srities klientai – pirmasis pasaulio popieriaus gamintojų dešimtukas. Daug krakmolo suvartojama gaminant žurnalinį bei laikraštinį popierių, o per krizę ši sritis bendrai sumažėjo apie 15 proc., – pasakojo M. Gedvilas. – Tačiau mes visada labiau orientavomės į pakavimo popierių, o ši rinkos dalis nesusitraukė.“ Sėkmingai išgyventi padėjo ir tai, kad dalis Vakarų Europoje veikiančių krakmolo gamintojų savo pozicijas rinkoje prarado, kurias tuojau pat suskubo užimti „Amilina“. „Esame ketvirti rinkoje pagal nemodifikuoto natyvinio kviečių krakmolo gamybą“, – džiaugėsi M. Gedvilas. Įmonės vadovo ambicijos didelės.
Planuojama ne tik du kartus padidinti grūdų suvartojimą. M. Gedvilas atskleidė ir tai, kad įmonė rengiasi pradėti gaminti naują produktą – įvairius saldiklius, gliukozės sirupus ir t.t. „Šiuo metu krakmolinių saldiklių rinkoje neturime jokios dalies, o gliukozės fabriko, tokio, kokį mes statome, Šiaurės šalių, Baltijos šalių regionuose ir Lenkijos šiaurinėje dalyje nėra – visi saldikliai importuojami, tad mes norime pasinaudoti derlinga savo žeme, tinkama geografine padėtimi ir manome, kad šiame segmente galime turėti 20–30 proc. rinkos dalį“, – kalbėjo įmonės direktorius.
Nebijo jaunų specialistų
Kurti ambicingus planus padeda stiprūs ir savo darbo sritį gerai išmanantys darbuotojai. Tiesa, jų specialiai „Amilinai“, kaip ir daugeliui kitų šalies įmonių, nerengia nė viena šalies aukštoji mokykla, tačiau M. Gedvilas mano, kad to galbūt ir nereikia. „Kai statėme fabriką, mieste bankrutavo kelios įmonės ir jų specialistai atėjo dirbti pas mus. Trūkumo nejutome“, – teigė vadovas. Bendrovė nebijo įdarbinti ir jaunų, patirties neturinčių specialistų. „Mums svarbiausia, kad būtų tinkamas žinių pagrindas ir noras tobulėti. Jauną žmogų per metus gali „sulipdyti“ pakankamai neblogu specialistu ir mes to daryti nebijome“, – tvirtino M. Gedvilas.
Jis minėjo ir tai, kad dar studijuojantiems specialistams „Amilina“ netrukdo tęsti mokslų ir suteikia galimybę derinti studijas su darbu. „Taip ir išėjo, kad pradėjome dirbti su vienu mokslų daktaru, o dabar turėsime jau penkis – sudarome sąlygas Panevėžyje formuotis mokslo klasteriui“, – šypsojosi direktorius. Atstumas ir tai, kad Panevėžys neturi tokios traukos kaip sostinė, verslui nė kiek netrukdo. „Kalbant apie pardavimą, tiekimą, projektų valdymą – turime daug vilniečių ir kauniečių, įmonė valdoma virtualiai ir šiai laikais taip ir turėtų būti. Juolab kai mūsų verslas 98 proc. yra Vakaruose, nematau prasmės mūsų pardavimo vadovui būti Panevėžyje, jis turi būti ten, kur klientas. Apskritai susinervinu, kai matau pardavimo žmones biure – nesuprantu, ką gi jie veikia“, – juokėsi M. Gedvilas ir pridūrė pats esąs vilnietis.
Laiku ir vietoje
M. Gedvilo nuomone, prie „Amilinos“ sėkmingos veiklos daug kuo prisidėjo ir tai, kad viskas, kas vyko, vyko tada, kai reikėjo. „Miltų verslas sekėsi puikiai, tačiau vienu momentu nusprendėme, kad norime išeiti iš to verslo, nes jis jau buvo stabilus, pasiekęs savo augimo piką. Ir pardavėme šį verslą likus dviem savaitėms iki „Lehman Brothers“ bankroto. Tai buvo savotiškas „Amilinos“ išsigelbėjimas.“ Tuomet „Amilina“ buvo įsiskolinusi norėdama vystyti naują projektą, o vadovai jautė, kad artėja finansų krizė, todėl M. Gedvilas džiaugėsi, kad pardavus miltų ir makaronų verslą gautus pinigus buvo galima panaudoti turėtoms skoloms grąžinti.
„Finansinę krizę mes pasitikome su nuliniu paskolų likučiu – labai laiku, – prisiminė verslininkas. – Dvejus metus sunkiai stojomės ant kojų, nes buvome nauji veikėjai rinkoje, turėjome sudėtingą technologiją, buvo sudėtingas fabriko paleidimas. Jeigu ne laiku parduotas turtas ir padengti įsiskolinimai, klausimas, kaip viskas čia atrodytų. Dabar viskas atrodo gražiai, bet kai kuriais atvejais tai buvo tiesiog sėkmė – laiku pasirašėme sutartį ir laiku gavome iš banko pinigus, kuriais finansavome sandorį. Po fakto gali komentuoti, koks didelis strategas buvai. Tačiau iš tiesų labai svarbu sėkmė versle yra taip pat labai svarbi.“
CV: Mindaugas Gedvilas
Mokėsi KTU gimnazijoje Dirbo kompanijose „Arthur Andersen“, „C-Gates“, „Lifosa“
Dirbo bendrovės „EuroChem“ Rusijoje finansų vadovu
Nuo 2003 m. dirba „Malsenos“ grupėje, vėliau tapo „Amilinos“ vadovu
FAKTAI: „Amilina“
Krakmolo gamybos fabriko statybos ir montažo darbai užtruko dvejus metus – nuo 2005 iki 2007 m.
2011 m. „Amilina“ užėmė 12 proc. Europos Sąjungos krakmolo gamybos rinkos, 2012 m. planuojamas augimas iki 13 proc.
Per metus įmonė sunaudoja maždaug 300 tūkst. tonų grūdų „Amilina“ planuoja per kelerius metus visiškai atsisakyti dujų ir įmonės reikmėms statomas biokuro katilas, investicija kainuos apie 50 mln. litų
Į krakmolo gamybą bendrovė iki 2013 m. pabaigos turėtų būti investavusi pusę milijardo litų
