„Lituanica Lituanica, this is Ambersail“, – kalba kapitonas Rokas Milevičius.
„Ambersail-2“ kapitonas Rokas Milevičius bando prisišaukti irkluotoją Aurimą Valujavičių Atlanto vandenyne.
Prie Kanarų salų mūsų šalies įgula lenktyniaujanti „The Ocean Race“ varžybose naktį radaruose mato mūsų šalies irkluotoją visai šalia Atlante. Bet vienišius keliautojas nereaguoja į radijo kvietimą.
Atsako „Ambersail 2“ nesulaukia.
„Nenori bendraut“, – sako R. Milevičius.
Halzo metu, komanda sakė matė iš kairės pusės kažką smarkiai šviečiančio, tai turbūt ten buvo „Lituanica“ ir Valujavičius.
Dieną vieni kitus lietuviai būtų pamatę ir vizualiai, bet šįkart naktis tą padaryti sutrukdė. Irkluotojas pasidalino įrašu artėdamas prie Kanarų salų apie naktį Atlante.
„Ausų kimštukai padeda, nes standartiniai garsai kiekvienos nakties. Dabar yra pusė vienuolikos“, – kalba A. Valujavičius.
Po kurio laiko irkluotojas Aurimas atsiuntė audio žinutę ir paaiškino, kas nutiko.
„Buvau išsijungęs VHF'ą. Negirdėjau jūsų, o ant ais'o pamačiau gal po kokių trijų jūrmylių. Tada įsijungiau VHF'ą ir tada su jumis bandžiau susisiekti irgi porą kartų, bet niekas neatsakė, tai išjungiau. Prasilenkėm, gerų lenktynių, gero vėjo“, – sako A. Valujavičius.
Palikę irkluotoją savo žygdarbiui, „Ambersail2“ tęsia kovą jau daugiau nei penkias paras prestižinėse lenktynėse tarp elitinių laivų pirmajame „Ocean Race“ etape.
Ketvirtadienio pavakare laivynas kirto Kanarų salyną. Navigatoriai sprendė svarbiausią galvosūkį – ar plaukti tarp jų ir Afrikos, ar už jų ar kažkur tarp salų. Pradžioje turėta minčių rinktis kelią iš išorės, vėliau, žiūrint orų prognozes ir modelius, nuspręsta kirsti tarp išorinių. Būtent šioje vietoje atsirado šansas aplenkti konkurentus, todėl Rokas įnirtingai koncentravosi į greitį ir sprendimus.
Ir komanda vėl galėjome prisiminti, kad galime ne tik reguliuoti bures linguodami per bangas ir semiami jų nuo kojų iki galvos, bet ir manevruoti – vakarėjant ir naktį tarp salų „Ambersail 2“ padarėkokius penkis halzus – kai kurie buvo su pilnu svorio pernešimu, tai komanda tikrai vėl turėjo įtempti raumenis. Svarbiausias manevrų tikslas buvo neatsiremti į vieną ar kitą salą ir jos metamus vėjo šešėlius. Po paskutinio halzo plaukimas buvo labai keistas – kartais vėjas sėsdavo iki niolikos mazgų, o kartais stiprūs gūsiai įsibėgėdavo iki 30-ies. Tada laivas vėl pasirąžęs šaudavo pirmyn.
Ne visai mūsų laimei vienoje vietoje patekome į šešėlį. Prašvitus vėjas ėmė silpnėti, tad kėlėme didžiausią ginakerį – A4. Reikalų bakiniams buvo nemažai – ir visus šotus bei falus pajungti, ir gerai viską išleisti. Tad jie vėl nusikalė kaip reikalas, ypač, kad kai kuriems pirštai jau nuėsti vandens ir druskų, kiekvienas virvės rišimas reiškia nemažą skausmą.
Išsikėlus A4, pas mus atėjo Afrika arba, jei norite, vasara – dingo bangos nuo denio, pradėjo pagaliau džiūti jau 6 dienas mirkstantys vandenyje užpakaliai bei kojos. Kas svarbiausia, laive nustojo per visas ertmes bėgti į vidų vanduo, tad pasidarė kiek sausiau. Tiesa, šlapių rūgstančių drabužių bei kojų kvapas kabo kaip piratų triume.
Komandos nariai pagaliau išsitraukė šortus ir marškinėlius ir deginasi. Juokauju – trimina bures bandydama spausti austrus. Ypač jų pasiilgęs Viktoras. Dar bandome spręsti instrumentų problemas – per žiauriąją laviruotę kažkas nulūžo, o, be to, meistrai Ispanijoje kažką pripainioję su laidais turbūt, tai Rokas Milevičius užlipo į stiebą nuėmė vieną iš vėjarodžių, o Domas dabar bando susigaudyti jungtyse. Šie rūpesčiai kiek trukdo koncentruotis į lenktynių rėžimą.
