Ar susimąstėte, kodėl Algirdas Mykolas Brazauskas toks populiarus? Jis populiariausias politikas nepriklausomoje Lietuvoje. Svarbiausia, kad šis populiarumas stabilus. Kai kada tautos numylėtiniais tampa vienas ar kitas politikas - Rolandas Paksas, Valdas Adamkus. Tačiau tai trunka neilgai - į viršūnę sugrįžta A. Brazauskas. Šiuo atžvilgiu niekas kitas jam negali prilygti.
Priekaištai, kurie kitam politikui būtų mirtini, visiškai neveikia viešosios nuomonės. Jam prikaišiojama, kad jis buvęs komunistas, teigiama, kad Lietuvą nuves ne į ES ar NATO, bet į “Lukoil” glėbį. Ir šie priekaištai turi pagrindo: slapta tuomet dar būsimas Vyriausybės vadovas važiuoja į Maskvą, vėliau meluoja, paskui prisipažįsta. Ir nieko. Jo reitingai tik didėja. Kyla klausimas - kodėl?
Ogi todėl, kad Algirdui Brazauskui pavyko įkūnyti Išgelbėtojo mitą. Išgelbėtojo mitu naudojosi Napoleonas, Philippe’as Petainas, Charles’is de Gaulle’is, Adolfas Hitleris, Vladimiras Putinas.
Prancūzų politologas Raoulas Girardet jau ilgą laiką tyrinėja politines mitologijas, kuriomis politikai manipuliuoja masėmis. Vienas iš galingiausių mitų ir yra Išgelbėtojo mitas. Išgelbėtojas atsiranda tuomet, kai visuomenę ištinka krizės. Jis apsireiškia kaip tas, kuris žino vaistus nuo visų ligų, kuris pažada išspręsti visas problemas. Ar ne taip savo norą būti Vyriausybės galva grindžia A. Brazauskas? Anot jo paties, jis negali žiūrėti, kaip griaunamas Lietuvos ūkis. Jis pasitraukė iš politikos, tačiau į ją sugrįžo. Neabejoju, kad pasitraukimas buvo nuoširdus, tačiau jo sugrįžimas buvo efektingas. Taip sugrįžta Išgelbėtojai. Jie padaro savo darbą ir pasitraukia. Iki to laiko, kol vėl iškils bėdos. Tuomet jie sugrįžta tam, kad atstatytų tvarką. Beje, nuo pat rinkimų į Seimą Brazausko reitingai tik kilo. Jie kilo todėl, kad jo politiniai oponentai tarpusavyje pešėsi, o jis tuo metu vienijo kairiąsias jėgas. Jei jis gali suvienyti politines partijas, argi toks žmogus negalėtų suvienyti ir taip išgelbėti Lietuvos? Juk jėga slypi vienybėje...
Beje, atkreipkime dėmesį, jis visuomet ateidavo tuomet, kai reikėdavo kažką atstatyti, išsaugoti. Pirmasis jo “atgimimas” buvo 1992-1993 metais, kai jis atėjo atstatyti tai, ką Landsbergis “sugriovė”. Vėliau į politiką irgi sugrįžo, norėdamas atstatyti tvarką. Būtent toks sėkmingas jo pasirodymas reikiamu laiku ir leidžia jam užimti Išgelbėtojo poziciją. Taigi komunistinė jo praeitis “nėra” nuodėmė, kaip mano dešinieji, visomis progomis tai jam prikaišiodami. Šiuo atveju tai yra ženklas į pastovumą, į jo galimybes sugrąžinti tvarką. Tad jo politiniai oponentai iš tiesų turėtų susilaikyti nuo tokių priekaištų, nes vis tiek nieko nepasieks.
Kaip rašo Raoulas Girardet, Išgelbėtojo laukimas, šio mito gajumas liudija visuomenės paieškas savo pačios tapatybės. Tai reiškia, kad ji siekia surasti, suprasti tai, kas ji yra. Jai reikalingas vadas (beje, sociologiniai tyrimai rodo, kad lietuviai pasisakytų už autoritarinį režimą), kurio asmenyje ji atrastų savo pačios esmę. Tik Išgelbėtojo dėka ir per Išgelbėtoją žmonės tarpusavyje dalijasi tomis pačiomis emocijomis, tomis pačiomis viltimis, tais pačiais šūkiais. Tik aplink jį gali atsirasti nauji socialiniai saitai. Ar ne tai ir teikia Algirdas Brazauskas? Ar ne jo asmenyje daugelis atpažįsta save, savo praeitį, savo tapatybę? Jis toks “savas” (per pirmuosius Prezidento rinkimus būtent tai buvo pabrėžiama), toks artimas, toks žmogiškas, toks vyriškas, taip besirūpinantis žmonės, taip darantis gera Lietuvai. Tik jis gali išgelbėti Lietuvą.
