Šį kartą – daugiau ne apie patį Arūną Valinską, o apie revoliuciją, kuri pastaraisiais metais įvyko Lietuvoje, ir kurios turinys – valdžios pagrobimas iš žmonių. Mentalitetas, su kuriuo į Lietuvos politinį gyvenimą veržiasi A. Valinskas, yra ideali šio perversmo iliustracija.
Šoumenas prarado iškalbą
Turbūt yra toks Murphio dėsnis: realybė, kai ją pamatai iš arčiau, pasirodo blogesnė, nei blogiausi spėjimai ar prognozės. Praėjusį kartą, apie naująją partiją dar neturėdamas daugiau duomenų, mėginau modeliuoti, ką tai reikštų, jei ambicinga grupelė šou verslo žmonių pamėgintų šturmuoti politinę Lietuvos valdžią, ir pranašavau nelinksmą tokios iniciatyvos likimą, žalą Lietuvos politinei sistemai.
Tai, kas pradeda ryškėti dabar, nebeatrodo vien nekaltas pernelyg savo jėgomis pasitikinčių, dar didesnės šlovės ištroškusių šoumenų žygis į valdžios Olimpą. Partijos steigėjai prasitaria apie „gudrų“ planą ištempti partiją į Seimą vien savo spindinčiomis pavardėmis. Po rinkimų daugelis žvaigždžių, įsitaisiusių sąrašo viršuje, turėtų iš jo pasitraukti ir užleisti vietą pilkiesiems anoniminiams kardinolams. Tai daugiau nei įtikinama, nes juk kas galėtų patikėti, jog daugelis garsenybių, įpratusių prie nerūpestingo gyvenimo bei gerų honorarų, nei iš šio, nei iš to pasmerktų save ketverius metus ryti dokumentų dulkes ir maitintis iš kanceliarinių Seimo nario išlaidų. Šios partijos tikslas yra atitraukti balsus nuo populistinių „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijos, taip pat kitų mažesnių partijų – įvairios pakraipos liberalų. Toliau – nesunku išskaičiuoti, kas iš tiesų labiausiai suinteresuotas tokios partijos egzistavimu bei jos kuo geresniu pasirodymu rinkimuose.
Keista ir liūdna matyti A. Valinską, kažkada buvusį šmaikštų ir protingą žmogų, kalbantį banalybes, blogesnes nei blogiausio populisto paistalai – turiu omenyje jo pirmąją, kaip partijos steigėjo, spaudos konferenciją. Kai matai žmogų, pasišovusį prikelti tautą, ir neturintį nė vienos vertos idėjos, nė vieno pasiūlymo, kaip tai padaryti, norom nenorom pradeda virpėti įvairūs klausimai. Juk tai tiesiog nenatūralu – leistis į tokį žygį, neturint bent kiek aiškesnio tikslo.
Demokratija – tai valdžios paėmimas
A. Valinskas yra Lietuvos tamsybiškumo, neišmanymo demokratijos srityje simbolis. Iš tikrųjų šis neišmanymas ir yra didžiausia Lietuvos problema, o ne „kvaili Seimo nariai“. Daugelis Lietuvos žmonių tiki, kad įmanoma politika be atstovavimo interesams, be ideologijos, be vertybių, be idėjų konkurencijos, be diskusijų – kurios turi vesti į kuo platesnį sutarimą. O visa tai yra Vakarų demokratijos pagrindas. Lietuvoje demokratijos supratimas – grynai mechaniškas: esą į valdžią turi ateiti „protingi, dori žmonės“, ir reikalai pradės taisytis. Kol laukiame tokių žmonių atsirandant – stovime ir dar ilgai stovėsime vietoje. A. Valinskas apeliuoja būtent į tokį primityvų supratimą. Demokratija jam – tai valdžios paėmimo mechanizmas.
Dažnai girdžiu sakant: A. Valinskas juk protingas, ne kvailesnis už daugelį dabartinių Seimo narių, be to, išmano politinę virtuvę. Tad kodėl gi negalėtų pamėginti, kaip jam seksis valdžioje?
Protingumas reikalingas visur, tačiau jis, kaip žinia, gali būti panaudotas ir geram, ir blogam reikalui, o valdžios virtuvės išmanymas yra įgyjamas dalykas ir ne tokia jau vertybė. Politikas visų pirma vertingas tiek, kiek jis atstovauja savo rinkėjų, paprastai – konkretaus žmonių sluoksnio, interesams. Antra, politikas yra moderatorius, interesų derintojas, sutarimo ieškotojas. Trečia, politikas yra lyderis, visuomenei reikšmingų idėjų generatorius. A. Valinskas neturi nė vienos iš šių savybių. Politiko turtas yra jo programos, prioritetai, siūlomi sprendimai, o šiuo požiūriu A. Valinskas yra benamis elgeta.
Nesakau, kad visi Seimo nariai pranašesni už A. Valinską. Politiko profesijos galima ir išmokti. Keistenybė yra tai, kad kuriama nauja partija, neparemta autentišku visuomenės poreikiu, ideologija, vertybėmis, savu valstybės matymu – tai yra, tikras šašas. Iki šiol visos partijos, net ir tos, kurios vadinamos populistinėmis, buvo kuriamos atliepiant tam tikrą autentišką visuomenės poreikį, interesą, visos daugiau ar mažiau ieškojo atramos visuomenėje ir ją atrasdavo. Tačiau dar nebuvo tokios partijos, kuri jau kuriama yra elitistinė, uždara, pagrįsta cinišku požiūriu į rinkėją, kuriai rinkėjas reikalingas tam ir tik tam, kad atiduotų savo balsą ir keliautų kuo toliau nuo žvaigždžių akių, kad būtų panaudotas ir išmestas. Ir dar pakanka įžūlumo tokį dalyką vadinti tautos prisikėlimu. Tauta priskels tada, kai nubus visa visuomenė ir bus atkurtas žmonių ir valdžios ryšys, o ne kai cinikai juokdariai, patys timpčiojami už virvučių, kalbės banalybes, tyčiosis iš rinkėjų, grubiausiais būdais veršis į valdžią.
Spyris rinkėjams
A. Ramanauskas-Greitai klausia, kuo šoumenai blogesni už mokytojus, gydytojus, kitų profesijų atstovus? Jei Seime dirba inžinieriai ir teisininkai, kodėl tai negalėtų daryti dainininkai ir šou verslo vadybininkai? Žinoma, ir šių pastarųjų profesijų atstovai gali tapti gerais, puikiais politikais – tačiau ar mes kada girdėjome, kad mokytojas, pradėjęs organizuoti partiją, į ją kviestų visų pirma mokytojus, o fizikas – fizikus? Tačiau A. Valinskas taip daro – kalbina jungtis partijon daugelį, kurie turi didesnės ar mažesnės žvaigždės statusą, nepaisant jų patirties, vertybinių ir moralinių nuostatų, visuomeninės veiklos, nuopelnų valstybei. Klausimas – ar tai suderinama su Vakarų demokratijos samprata? Ar šie žmonės iš principo galės vykdyti bendrą programą? Juk tai tiesmuka valdžios paėmimo technologija, begėdiškas rinkėjų mulkinimas, nieko bendra neturintis su demokratija.
Keli artikuliuoti skurdūs pasiūlymai, kuriuos visuomenė vis dėlto išgirdo iš partijos kūrėjo lūpų, gerai iliustruoja tai, kas pasakyta aukščiau. Partija žada skelbti savo atstovų, pasiryžusių dalyvauti rinkimuose vienmandatėse apygardose, sąrašą internete ir leisti balsuoti, kokios vietovės žmonės kokią garsenybę norėtų rinkti. Taigi partija kels ne vietos žmones, o toli danguje mirksinčias žvaigždes. Čia jau iš principo nelieka jokio vietos bendruomenės ir politiko ryšio – o juk šis ryšys ir yra esmė demokratijos, dėl kurios stokos Lietuva kenčia. Taip pat žadama siūlyti sumažinti Seimo narių skaičių. Esu pastebėjęs, kad toks pasiūlymas – beje, visiškai neracionalus, niekuo nepagrįstas – dažniausiai gimsta galvose, kurios netiki ir nepasitiki demokratija kaip tokia arba bent jos nesupranta. Tikroji paslėpta šį pasiūlymą teikiančiojo mintis dažnai – to Seimo išvis nereikia. Mes spręsime, ir kuo siauresniame rate, kuo toliau nuo rinkėjų – pakibę žvaigždėtame danguje – tuo geriau.
Lietuva šiuo metu susiduria su dviem svarbiausiomis problemomis. Tai nutrūkęs valdžios ir visuomenės ryšys bei idėjų, strateginio mąstymo stygius. Tautos prisikėlimo partija yra dar vienas didelis žingsnis atgal Lietuvai lipant iš šios duobės.
