Dėl vis griežtinamų ES ir kitų šalių sankcijų Baltarusijos režimui valstybės lyderis Aliaksandras Lukašenka bei jo aplinka negali vykti į šias valstybes, todėl sekmadienį prasidėjusiai kelionei jis pasirinko tolimuosius savo draugus – Venesuelos ir Kubos vadovus Hugą Chavezą bei Raulį Castro. Tiesa, trečiąja Lotynų Amerikos šalimi jis buvo pasirinkęs ir Ekvadorą, tačiau vėlesniuose Minsko pranešimuose ši šalis vizito maršrute jau nebuvo akcentuojama.
Kuba – ir A. Lukašenkos meilė...
Prieš šį vizitą Baltarusijos prezidentas padarė keletą jam būdingų skambių pareiškimų, tiesa, nesusijusių su kelione į Lotynų Ameriką. Birželio 22-ąją karo pradžios proga istorijos muziejuje susitikęs su jaunimu, jis apžvelgė Baltarusijos valstybingumo raidą ir pabrėžė, kad „mes sukūrėme naują europietišką šalį, nepriklausomą nuo Rusijos, Lenkijos ir Lietuvos, kurių sudėtyje Baltarusija visada buvo“. Kaip pranešė agentūra „Regnum“, jis gyrėsi penkmečio planais, valdžios vertikale, kuri esą sukūrė „baltarusių civilizaciją“...
Bet grįžkime į A. Lukašenkos turnė, į kurį jis išskrido, kaip praneša vokiečių žurnalo „Der Spiegel“ portalas „Spiegel Online“, remdamasis Azerbaidžano svetaine Bokutoday.az, ištaigingu lėktuvu „Boeing“, kažkada priklausiusiu Turkmėnijos lyderiui Saparmuratui Nijazovui. Opozicijos portalas „Charter97“ priduria, kad dabartinis Turkmėnijos vadovas Gurbangulas Berdymuchamedovas šį lėktuvą Minskui pardavė balandį už maždaug 160 mln. dolerių.
Dar sekmadienį A. Lukašenka atvyko į Havaną ir kitą dieną vedė derybas su Kubos valstybės tarybos vadovu Rauliu Castro. Per susitikimą valstybių lyderiai aptarė dvišalių santykių plėtros ir strateginio bendradarbiavimo kelius. Šiais metais Kuba ir Baltarusija mini 20-ąsias diplomatinių santykių užmezgimo metines. Bendradarbiaujant ypatingas dėmesys skiriamas mokslo sričiai, biotechnologijoms, geologinei žvalgybai, taip pat baltarusiškos žemės ūkio ir kitos technikos tiekimui į Kubą. Pirmadienį svečias padėjo gėlių prie Kubos nacionalinio didvyrio Jose Marti memorialo.
Kubos ir Baltarusijos santykiai apibūdinami kaip „puikūs“ kone visose srityse. Oficialiais duomenimis, kaip praneša agentūra „RIA Novosti“, prekybos apyvarta tarp dviejų šalių viršija 50 mln. dolerių, negana to, Havanos ir Minsko požiūris į daugelį tarptautinių problemų sutampa.
Fidelis Castro yra senas A. Lukašenkos draugas, o šią draugystę pakaitina bendras požiūris į JAV geostrateginę politiką ir tebesitęsiančią Kubos blokadą. Pernai 86 metų sulaukęs ir ligotas revoliucijos lyderis apleido paskutinį aukštą postą – jis atsisakė Kubos komunistų partijos centro komiteto nario vietos. Apžvalgininkai pastebi, kad A. Lukašenka ketino aplankyti ir savo rezidencijoje dienas leidžiantį Fidelį...
Draugystė su politine potekste
Tačiau didžiausią intrigą kelia A. Lukašenkos kontaktai su Hugo Chavezu, kurį Karakase jis aplankė antradienį.
Prieš savo kelionę A. Lukašenka interviu Venesuelos žurnalistams pareiškė, kad vertina Venesuelą kaip „didžiulį placdarmą, iš kurio mes galime darbuotis visai Lotynų Amerikai“. „Aš siūliau savo bičiuliui Chavezui, kad ir jis vertintų Baltarusiją kaip placdarmą - gerąja to žodžio prasme - Venesuelos ekonominei ekspansijai į Europą“, – pridūrė jis.
Tiesa, pats Bolivaro respublikos lyderis taip pat pasiligojęs, jam įtariamas vėžys, nuo kurio jis dažnai skrenda gydytis į Kubą (šios šalies medicinos lygis ypač aukštas). Galbūt ir dėl tos ligos Venesuelos santykiai su regiono kaimynėmis prezidentui kelia įtarimą. Pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį H. Chavezas atšaukė Venesuelos ambasadorių iš Paragvajaus, tuo reikšdamas protestą prieš šios šalies prezidento Fernando Lugo nuvertimą. Jam buvo paskelbta apkalta, kai birželio 15 d. vienoje iš Paragvajaus provincijų per policijos susidūrimą su bežemiais valstiečiais žuvo 17 žmonių.
Taigi, rūpesčių su regiono kaimynėmis turintis Venesuelos lyderis ieško naujų draugų, kurie jį paremtų nedraugiškuose santykiuose su JAV. Toks ir yra A. Lukašenka.
Birželio pradžioje į Karakasą buvo nuvykusi pirmojo vicepremjero Vladimiro Semaškos vadovaujama delegacija. Šalių bendradarbiavime susikaupė nemažų problemų. Viena iš jų – Minsko atsisakymas nuo birželio mėnesio nepirkti Venesuelos naftos. Per mėnesį Baltarusija įsiveždavo apie 160 tūkst. tonų naftos, ir tai tęsėsi nuo 2010 m., kai tarp Minsko ir Maskvos tvyrojo įtempti energetiniai santykiai. Anot vicepremjero V. Semaškos, šie tiekimai 2011 m. lapkričio 25 d. padėjo pasirašyti su Maskva baltarusiams naudingą sutartį dėl naujų pajėgumų statybos Mozyryje. Dabar gi Venesuelos naftos Minskui nereikia. Iki pat 2012 m. pradžios jis gavo Venesuelos žaliavą per Estijos Muugos uostą, o iki tol – per Ukrainos naftotiekį „Odesa-Brodai“.
Tiesa, tolimos šalies nafta Minskui atsieina išties brangiai. Jeigu pirmaisiais šių metų mėnesiais vidutinė Rusijos naftos kaina sudarė 426 dolerius už toną, tai Venesuelos – daugiau kaip dukart brangiau (917 dol.). Todėl A.Lukašenkai teko atsiprašyti H.Chavezo ir planuoti, kad nuo 2015 m. naftotiekiu ši žaliava bus tiekiama iš Kazachstano. Baltarusijos specialistai tebelieka Venesuelos naftos telkinių žvalgyboje, tačiau A. Lukašenkai Karakase tenka siūlyti kitas savo paslaugas už nutrauktą naftos pirkimą.
2010 m. spalį, kai įvyko vienas iš penkių H.Chavezo vizitų į Minską, Venesuela ir Baltarusija pasirašė penkis dokumentus. Už naftą Minskas įsipareigojo statyti bendrą įmonę „PetroleraBeloVenesolana“, kurį žvalgytų naujus naftos telkinius ir remontuotų gręžinius. Pernai spalį Karakase viešint kitai Baltarusijos delegacijai, buvo akcentuota, kad prekyba tarp dviejų šalių prieš 5 metus tesudarė 6 mln. dol., o vien per 2010-uosius pasiekė 2 mlrd. lygį. Barinaso mieste gruodį atidaryta baltarusiškų traktorių ir krovininių automobilių surinkimo gamykla, statomos trąšų, buities prekių gamyklos. A.Lukašenka dalyvavo antradienį, birželio 26-ąją, vykusiame iškilmingame mašinų surinkimų gamyklos atidaryme Santa Ineso mieste.
***
Iš pirmo žvilgsnio, plėtojant tokį ekonominį bendradarbiavimą, sunku nepastebėti politinę potekstę. Bet ji yra. Minskas ieško bet kokių režimų paramos, nes politinės, migracijos ir verslo sankcijos kausto šalies ekonomiką. Santykiuose su Rusija „paskutiniam Europos diktatoriui“ taip pat užmautas tamprus pavadėlis. Kita vertus, rugsėjo 23-ąją Baltarusijoje numatyti parlamento rinkimai. Kokia silpna bebūtų opozicija, su ja A. Lukašenka, bent dėl tarptautinės visuomenės akių, privalo skaitytis, kad išvengtų vis stiprėjančios izoliacijos.
Egzotiškas jo proveržis į Lotynų Amerikoje – viena iš priešrinkiminių kampanijų, vargu ar duosiančių apčiuopiamos naudos Baltarusijos ekonomikai ir žmonėms.
