Su neslepiamu džiaugsmu energetikos ministras visuomenei pranešė, kad naujos Lietuvos atominės elektrinės statyba susidomėjo ypač daug rimtų energetinių bendrovių. Spaudoje, kaip galimi investuotojai, minimi Prancūzijos koncernai EDF, GDF Suez, Vokietijos E.ON, RWE, Švedijos „Vattenfall“ ir eilė kitų.
Taip, tai rimti koncernai, dominuojantys savose rinkose, finansiškai pajėgūs dalyvauti tokiose statybose.Visus juos pilnai arba iš dalies kontroliuoja valstybės, kuriose jie registruoti. Teikiamų paslaugų kainodara irgi reguliuojama. Tačiau tuo pačiu šios bendrovės yra pelno siekiančios įmonės.
Konkurso nugalėtojui planuojama leisti įsigyti daugiau negu pusę naujos atominės elektrinės akcijų, o tai reiškia, kad visas jėgainės valdymas perduodamas kitos valstybės valdomai bendrovei. Kyla klausimas, kokių sąlygų reiktų pelno siekiančiai bendrovei, kad ji ryžtųsi pakloti iki penkių milijardų litų nelabai aiškiomis sąlygomis. Ypatingai netylant kalboms, kad greitu laiku bus statomos atominės jėgainės Baltarusijoje ir Rusijos Kaliningrado regione.
Beveik galima garantuoti, kad sutartyse bus pareikalauta užtikrinti ilgalaikį elektros energijos supirkimą ir tokią energijos kainą, kad investuotos lėšos kuo greičiau atsipirktų. Žinant mūsų valdžios gebėjimus derėtis, galima numanyti, kad tose pačiose sutartyse bus numatyti saugikliai, neleisiantys nesilaikyti šių sutarčių. Praktiką mes jau turime istorijoje su LEO išardymu. Beveik septyni šimtai milijonų litų buvo atiduota į privačias rankas, vien todėl, kad nebūtų pareikalauta daugiau. Tarp kitko galima numanyti ir tai, kad Lietuvos žmonės ir nežinos kas bus numatyta tose sutartyse, nes jos bus paskelbtos konfidencialiomis.
Lietuvos Prezidentė yra pasakiusi, kad esamą laikotarpį galima laikyti Lietuvos energetinės nepriklausomybės pradžia ir konkurencijos elektros rinkoje pradžia. Tačiau Vyriausybei priimant tokius sprendimus apie konkurenciją elektros energijos rinkoje bus galima užmiršti. Lietuvos elektros energijos vartotojams bus užmautas aukštų energijos kainų apynasris. Lietuvoje, turėdami naftos perdirbimo gamyklą, turime didžiausias naftos produktų kainas regione. Galime laukti, kad tokiomis sąlygomis turėdami atominę jėgainę, turėsime ir elektros energijos aukščiausias kainas. Tad kyla dar vienas klausimas: ar mūsų valstybė ūkį tvarko Lietuvos žmonių naudai? Naftos produktų perdirbimo ir realizavimo pelnas iškeliauja kitos valstybės naudai, bankų sektoriaus, ryšių telefonijos taip pat. Dabar gi tas pats numatoma ir elektros energetikoje. Taipogi kyla klausimas ar tikrai mūsų mažai valstybei, neturinčiai jokių svertų efektyviai veikti energetinėje sferoje, būtina statyti naują, pakankamai galingą atominę jėgainę, ar tikrai nėra pigesnių variantų apsirūpinti elektros energija?
Tačiau, jeigu jau nusprendėme, kad mums toks kelias būtinas, kad esame drąsi tauta, tai statykime nedidelio galingumo, apie 1000 MW, jėgainę tik savo tikslams, savai rinkai ir savais piniginiais resursais, jėgainės valdymą palikdami valstybei.
Tokią statybą paskelbus tikros Lietuvos energetinės nepriklausomybės pradžia, išleidus valstybės garantuotus tikslinius vertybinius popierius, pritraukus pensijų fondų lėšas, kurios šiuo metu kelia kitų šalių ekonomiką, būtų galima garantuoti tokios statybos finansavimą.
Toks klausimo sprendimas jei ir nebūtų pats geriausias Lietuvos elektros vartotojams, tačiau nebūtų ir pats blogiausias, padėtų išvengti bet kokio energetinio spaudimo ar net šantažo.
Arvydas Akstinavičius, Socialdemokratinės minties instituto valdybos pirmininkas; Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
